Prieš artėjančius rinkimus liejasi pažadų upės. Kur ten upės. Jei populistų pažadai pavirstų vandeniu, Lietuvą prieš rinkimus neabejotinai užlietų didysis tvanas. Žadama daug ir greitai. Paprastai ir įmantriai. Tik žadėtojai pamiršta pasakyti, kaip bus vykdomi pažadai. Tai paprasčiausias populizmo mechanizmas - kritikuok valdžią ir žadėk.
Pieno upių, kisieliaus krantų. Ir nepamiršk priminti, kad esantys valdžioje arba yra vagys, todėl nesirūpina žmonėmis, arba yra neišmanėliai, nes patys nesugeba padaryti to, kas jų žadama. O gal ir viena, ir kita.
Populizmo šaknys
Lietuva per 14 metų pergyveno epochinį virsmą. Sukurta rinkos ekonomika. Po “šoko terapijos” pamažu gyvenimas ima gerėti. Tai ne valdančiųjų propaganda, tai sausa statistika. Auga vidutinės pajamos. Palengva kyla pensijos. Patys matome, kaip išaugo automobilių (populistas pasakys - metalo laužo), mobiliųjų telefonų skaičius. Vis daugiau žmonių gali išvykti poilsio į užsienį. Lietuvos pajūris vasarą ima dusti nuo poilsiautojų antplūdžio. Plečiasi paslaugų sfera. Ypač šis ekonominis pagerėjimas pastebimas pastaraisiais metais. Tai rodo, kad mūsų ekonomika sveiksta.
Tačiau Lietuvoje yra daug skurdo. Apklausos rodo, kad didžiulė dauguma gyventojų uždirba mažiau kaip po 1000 litų. Dalies gyventojų pajamos vienam šeimos nariui nesiekia nė 250 litų. Maža alga, nedidelė pensija dalį mūsų žmonių įstūmė į visišką neviltį. Vieni stengiasi apie tai negalvoti, svaiginasi alkoholiu. Kiti neatsisukdami neria tolyn iš čia, į Europą, kuri laukia pigesnės, bet kvalifikuotesnės darbo jėgos iš naujųjų Europos Sąjungos šalių narių. Treti bando kabintis į gyvenimą čia, Lietuvoje, bet keikia valdžią, kad nesiseka. Ketvirti dirba ir uždirba, daugiau ar mažiau yra patenkinti gyvenimu. Tokių kaskart daugėja (vėl statistika). Šie žmonės populistams neįdomūs. Užtat pirmosios trys grupės - tai potencialūs populistų rinkėjai.
Auksaburniai žadėtojai
Populistai bando paveikti nusivylusius, nepritekliuje gyvenančius žmones. Būtent jų balsais buvo išrinktas ir Rolandas Paksas, išrėžęs visiems, kad tvarka bus. Nelabai žinojo, kokia ta tvarka turi būti, bet programa buvo surašyta išties pritrenkiamai. Tiek ten visko prižadėta. Užtat dabar turi ką pasakoti - va, girdi, būtumėt geriau gyvenę, bet “vagys”, “perversmininkai” mane nuvertė. Chi, jam reiktų džiaugtis, nes prižadėta to, ko prezidentas padaryti negali. O R. Paksas, būdamas ministru pirmininku, nelabai mokėjo, kaip ekonomiką tvarkyti, kad nors kiek pagerėtų paprastų žmonių gyvenimas. Niekas jokio gerėjimo ir nepajuto jam valdant, priešingai, valstybę užklupo milžiniškos bėdos.
Dabar į paprastus žmones apeliuoja kitas mesijas - Viktoras Uspaskichas, apskritai pasakęs, kad lietuviai nemoka tvarkytis. Todėl, pasak jo, į valdžią turi ateiti milijonierius rusas. Į klausimą, kaip bus galima įgyvendinti visus pažadus, atsakoma paprastai: mes turime gerą komandą. Suprask, neetiška kištis į tokius niekus. Įtikėk tuo, kas sakoma. Jo dešinioji ranka Ona Juknevičienė daug neslėpė, kaip, pavyzdžiui, pakelti pensijas nedidinant mokesčių. Ji tiesiai šviesiai pasakė, kad sveikatos apsaugai ir švietimui lėšų skiriama per daug, jos neracionaliai naudojamos. Iš vienų atims, kitiems duos, va tokia aritmetika.
Į populistų gretas vėl veržiasi Gediminas Vagnorius. Prisiminė, kad kadaise pridalijo pažadų už kelis milijardus litų. Dabar vėl žada, vėl už panašią sumą. Šįkart siūlo, kad vidutinė alga turėtų būti per 1500 litų. Minimali alga - po 600 litų. Atitinkamai siūlo didinti pensijas. Vadinasi, nesunku suskaičiuoti, kad biudžetas turėtų padidėti kone perpus. Apie mokesčių didinimą nutylima. Šaltiniai, anot G. Vagnoriaus, paprasti. Tereikia atsisakyti “kieto” lito susiejimo su euru, t.y. paleisti infliacijos mechanizmą. Taigi pasiūlykime žmonėms, ar jie nori gauti daugiau pinigų, bet turėti nuolat kylančias kainas, ar turėti stabilią ekonomiką ir iš lėto augančius atlyginimus.
Į žadėtojų gretas įsirašė ir liberalcentristai. Jie ėmė rinkti parašus, kad būtų sumažintas pridėtinės vertės mokestis už šildymą. Nesvarbu, kad tą padaryti galima tik tada, jei sutiktų visos kitos 24 Europos Sąjungos šalys. Nesvarbu, kad Vyriausybė surado mechanizmą, kaip kompensuoti padidėsiančią šilumos kainą. Liberalų kėslus išduoda jų pačių sudarytas alternatyvinis biudžeto projektas: jei liberalcentristai būtų valdžioje, biudžeto išlaidos būtų net 2 mlrd. litų mažesnės.
Vieni rūpinasi, kiti dirba
Prezidentas Valdas Adamkus, lankydamasis Didžiasalyje, tarsi pirmąkart pamatė, koks gyvenimas provincijoje. Ir išreiškė susirūpinimą, kad neva valdžia žmonėmis nesirūpina. Gali kantriai pasakoti, kaip pavyko per šiuos kelerius metus sumažinti nedarbą. Gali kantriai aiškinti, kaip sparčiai auga ekonomika, gali pateikti skaičiavimus, kad taip auga biudžeto pajamos. Gali pateikti įrodymus, kad pirmą kartą jau kelerius metus iš eilės įvykdomas biudžeto pajamų surinkimas.
Dalis didžiasaliečių niekuo nebetiki. Netiki todėl, kad iki tol visos buvusios valdžios taip ir netesėjo pažadų. Netiki, nes jų gyvenimas iki šiol dar niekaip nepagerėjo. Turime mes tokių probleminių vietų: didžiulė neviltis buvo ištikusi Druskininkus, klesti nedarbas Akmenėje ir Mažeikiuose, kai kuriose kitose vietose.
Į tokius regionus reikia nukreipti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Jau vykdomos programos probleminių regionų problemoms spręsti. Iš lėto, palengva, bet ir ten problemų ima mažėti. Druskininkai ėmė traukti investuotojus, kuriamos darbo vietos. Mažeikiuose steigiama kolegija. Skuode įsteigta profesinė mokykla. Turės praeiti daug laiko, kol šios vietovės pajus pažangą.
Kartūs populizmo vaisiai
Populistams nėra svarbu, kaip spręsti pačias problemas. Jiems svarbu jas įvardyti ir pasakyti - mes žinome, kaip daryti. Tik išrinkite. Jau yra buvę, kad populizmą deklaravusios partijos trumpam blykstelėdavo politinėje arenoje. Tarsi koks meteoras - sušvisdavo staiga ir užgesdavo. Blogiausia, kad nemokšiškas vadovavimas valstybei palieka ilgalaikius padarinius. Noras Mažeikiuose “neprileisti Ivano prie vamzdžio” bet kuria kaina Lietuvai atsiėjo per 1,5 mlrd. litų. Noras kompensuoti indėlius, nesurinkus pakankamai privatizavimo fondo pajamų, kasmet valstybei kainuoja po 100 mln. litų. O žmonės vis tiek nepatenkinti - kodėl taip lėtai. Imk ir paaiškink, kad nemokšos sugalvojo mechanizmą, o padarinius reikia likviduoti kitiems.
Todėl populizmo vaisiai visados kartūs. Dar kartesni nei jo šaknys. Užtat saldūs neatsakingai dalijami pažadai. Gaila, kad dar yra lengvatikių, kurie renkasi ne tuos, kurie realiai dirba žmonių gerovei kelti, o tuos, kurie saldžiažodžiauja rinkėjams.
Artėjantys rinkimai - tarsi lakmuso popierėlis visuomenės brandumui. Tikėkimės, kad pažadų era netrukus baigsis. Rinkėjai atsirinks, kas dirba, o kas tik žada. Ir ims lyginti ekonomines ir socialines programas, rinkdamiesi receptą geriausias gerovės valstybės kūrimui.
Rimantas Vaitkus yra LSDP centrinio rinkimų štabo vadovo pavaduotojas.
"Omni Laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis
