Girdėjau Tėvynės sąjungos (TS) skyrių vadovus guodžiantis, kad kai kurie žmonės nebenori aktyviai dalyvauti politikoje, nes Lietuva jau tapo NATO, ES nare, esą Nepriklausomybė garantuota, jų darbas kraštui atliktas.
Kad formalus įstojimas dar ne viskas, atsiskleidė labai greitai. Tuoj po Prahos išsirinkom Kremliaus proteguotą prezidentą… Praėjo dar keleri metai ir vėl esame priversti rašyti: „…Rusija vis dar nėra praradusi vilčių susigrąžinti net ir tų valstybių, kurios politiškai jau yra tapusios Vakarų pasaulio dalimi“, „Kremlius meta dešimtis milijonų dolerių, kad Lietuva nesugebėtų peržengti slenksčio ir savo gyvenime įtvirtinti europietiškų politinio gyvenimo taisyklių“…
Kartais mūsų konsultantai – jauni reklamos, viešųjų ryšių subtilybes išmokę žmonės, išgirdę panašius tekstus, raukia kaktą – nemadinga, nemodernu, atsibodę…
Neturime teisės to nerašyti, kaip nors nutylėti. Atvirkščiai, privalome suprasti tai kaip savo pareigą ir kad niekas kitas, deja, už mus to neparašys ir nepasakys.
Net Vakaruose, dalyvaujant tarptautiniuose forumuose, gali pajusti šaltuką, kai nepritari bendram chorui apie demokratijos plėtrą Rusijoje.
Rusija, nors ir nepadeda, tačiau ir labai stipriai netrukdo Vakarams tęsti svarbių demokratizacijos darbų Vidurio Rytuose – Afganistane, Irake. Kartu pati patyliukais bando tvarkytis dar Rusijos carų kadaise užsibrėžtose aplinkinėse teritorijose. Už tai, kad Rusija netrukdo, ir Vakarai jai nelabai trukdo.
Kremliui šiandien ypač naudinga, kad aplink Rusiją telktųsi korumpuoti, autokratiški ar blogiausiu atveju netvirtos demokratijos režimai su lengvai valdoma ar bent jau lengvai nuperkama spauda, su demokratijos vertybių prasmės dar neįvertinusia ir gerokai pasimetusia, visais nusivylusia visuomene.
Gerai, kad tai jau mato ir mūsų bičiuliai Vakaruose – panašiai girdėjau kalbant pastarosiomis dienomis dalyvaudama transatlantiniame forume Vašingtone. Atrodo, kad Putino fantastinė sėkmė su Kinijos pagalba vos ne per vieną naktį išvyti Amerikos karinę bazę iš Uzbekijos prablaivino ir Vašingtoną.
Blaivus padėties matymas visada tik į gera – pastarųjų savaičių agresija prieš pilietines institucijas Lietuvoje – turiu galvoje „Respublikos“ leidinių grupės publikacijas apie Soroso paramą demokratijai Lietuvoje, – kagėbistiškai prisidengiant kova su gėjais, ištraukiant iš juodosios istorijos gelmių purviną antisemitizmo kortą, turėtų padėti atverti akis mūsų partneriams Vakaruose.
„The Economist“ jau atkreipė į tai dėmesį. „Fiktyvaus skandalo kurstymas neutralizuoja realius nuogąstavimus dėl Rusijos“, – rašo savaitraštis. Tiksliai pasakyta – žydais, amerikonais reikia gąsdinti, kad lietuviai nematytų „Strekoza“ planų iš Kremliaus, konservatoriais, – kad valdžioje nuolat būtų ta pati nomenklatūra ar atvirai prorusiškos jėgos.
Šiaurės Sibiro tautas nugirdė pigia rusiška degtine, o lietuvių protus tikisi išlaikyti aptemdytus pusvelčiui dalijamomis „Vakaro žiniomis“ kaimuose ir miesteliuose? Įtakos energetikoje + žiniasklaidoje sugrįžimas. Arba Kremliaus kontrrevoliucija, kaip neseniai rašė Saulius Stoma.
Atakos prieš JAV filantropą Sorosą, o iš esmės – prieš pačią Ameriką, surežisuotos tiksliai ir iš vieno centriuko. Tai yra taip akivaizdu, kad nematyti gali tik visiškai nenorintys nieko matyti. Baisus Soroso veidas pirmuosiuose Tomkaus imperijos puslapiuose pasirodė tuo pačiu metu, kaip ir prorusiškos organizacijos „Anti-Soros“ mitingai Tbilisyje. Kremliaus valdomos televizijos tai parodė įtaigiai – prieš rožių revoliuciją, neva sukeltą Soroso aktyvistų, gruzinai jau sukilo. O Maskvoje Dūma, visiškai „atsitiktinai“ tuo pačiu metu svarstė įstatymą, draudžiantį panašių organizacijų veiklą Rusijoje.
Prieš tai buvo Ukraina, Kirgizija, bandymai drumsti vandenį Latvijoje. Vadinamojo skandalo organizatoriai niršta, kad ne visi puola naikinti Atviros Lietuvos fondo, „Transpearency International“, Pilietinio instituto ar smerkti Dariaus Kuolio, Ryčio Juozapavičiaus, Andriaus Navicko ar Vytauto Ališausko. Tačiau šiokia tokia planuota grandininė reakcija vyksta – juk yra teisinga Darbo partija, kurios vadui staiga parūpo Lietuvos nacionalinis saugumas.
Tačiau ir mes neišdrįstam pasakyti visko. Žinom, kad Kremlius meta milijonus propagandai Lietuvoje, jaučiam, kad pinigai Lietuvą pasiekia, bet į kieno kišenes jie nusėda, niekas nesugeba atsakyti. Kas žino atsakymą, už kieno pinigus seniausia Lietuvos agentūra ELTA su visais unikaliais fotoarchyvais šiandien tampa vis labiau panaši į „lukašenkinę“ BELTA?
Žinom, ką reiškia pralaimėti propagandos karą per „Williams“ istoriją. Pralaimėjom todėl, kad nepirkom propagandos, o priešininkai pirko daug ir gerai mokėjo. Tuomet pralaimėjom dar ir todėl, kad lietuviai nebuvo praėję populizmo pamokų. Ir dabar dar nepraėję, bet šiek tiek daugiau pasimokę. Nemanau, kad buvo klaida, jog nepirkom rusiško stiliaus propagandos. Tuo labiau neturim to daryti dabar, kai esame vėl puolami prorusiškų pinigų.
Negalim keisti principų, turim aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti – nemokėsim grynais už ramybę, nepirksim ir nenaudosim juodųjų technologijų.
Kol Tėvynės sąjunga buvo pralaimėjusi, beveik užmušta, gyveno ramiai. Kai atsitiesė, kai jau ir Kėdainiuose surinko daugiau kaip 30 proc., ramiai nebegyvens. Reikia suprasti, kad puolimas bus stiprus, todėl nuo šiol nebegalima sau leisti skubėjimo ar neatidumo klaidų kokiose nors deklaracijose. Tai visų pirma taikau pati sau, nes makiaveliški propagandistai yra gerai supratę vieną tiesą – purvas prilimpa tada, jeigu jame yra nors kruopelytė tiesos. Pavyzdžiui, kad Labanore Razma kažkada padarė grašio nevertą avariją, o kitoje ežero pusėje Rusijos naftos magnatai iškirto mišką, pasistatė vilą. Anot specialiosios žurnalistės, dėl neleistinų statybų kaltas, žinoma, Razma.
Ar neatėjo laikas atvirai pradėti kalbėti, kas yra drąsi, nepriklausoma, tegu ir klystanti, bet demokratijos žiniasklaida, o kas – tik apgailėtinas įrankis didelių pinigų ar net svetimos valstybės specialiųjų tarnybų rankose. Sako, politikams nevalia apie tai kalbėti – sužlugdys. Nemanau. Esu tikra, kad šito, nors ir nedrąsiai, bet jau laukia didžioji dalis žurnalistų, pasiruošusių garbingam darbui. Jų yra dauguma, todėl ir ateitis jiems.
Mūsų tarnybos prieš trejus metus neišdrįso visuomenei atskleisti, kaip galėjo atsitikti, kad Rolando Pakso rinkimams atidirbinėjęs laikraštis vos nesukėlė vakarietiško banko krizės. Gal principingas įvertinimas tuomet būtų bent jau pristabdęs tų milijonų, skirtų propagandai, plūdimą iš Rusijos
Kartais galvoju, kodėl nuo XV amžiaus kiekviena lietuvių karta turėjo išmokti Rusiją iš naujo – lyg nebūtų buvę geriau tiesiog pamokas išmokti vieną kartą ir visam laikui? Šiandien akivaizdu, kad vėl turėsim mokytis. Gerai, kad ne visai iš naujo. Mokytis būtų lengviau, jei Lietuvos mokyklose privalomai skaitoma istorijos knyga taptų Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis, o kiekvienam svečiui iš Vakarų nepasivargintume parodyti buvusio KGB kalėjimo – tautos kančių muziejaus.
Mūsų atsakas brutalumui, melui, populizmui ir propagandai – garbinga laikysena, tiesa ir idėjos. Juk norima, kad išsigąstume, kad nebekalbėtume, jog drumstas vanduo ir toliau būtų šito Europos Sąjungos pakraščio įvaizdžiu.
Neišsigąsim, kalbėsim, keisimės ir keisim, nes reikia kitokios Lietuvos su europietiška politika, europietišku verslu, europietiška žiniasklaida ir su stipria, pasitikinčia savimi lietuvių tauta.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
