Jei anksčiau vyrai verkdavo, kad jie jau sulaukė trisdešimt metų ir dar nenukirto nei vienos slibino galvos, neišvadavo nei vienos karalaitės iš kokio nors begėdžio gnomo, jei dar prieš šimtą metų jie verkdavo naktimis, kad neuždirbo milijono, tai dabar ašaras lieja, kai juos palieka mergina. Tad “Omni Laiko” skaitytojai turėjo nenustebti, sužinoję, kad mielas draugas Benediktas liūdi (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_147152). Nors jam, mano giliu įsitikinimu, reikėtų džiaugtis.
Jo istorija aiškiai parodo, kad merginomis nereikia rūpintis, pirkti dovanų, papuošalų, kodėl nereikia dėti apskritai jokių pastangų. Bet apie viską iš pradžių.
Benedikto išsiskyrimas
Mano ir dabar jau liūdnojo Benedikto draugavimų bei išsiskyrimų su merginomis ciklai išsiskirdavo. Kuomet mane palikdavo mergina, jis laimingai leisdavo laiką su savąja, o mano taurios ir dvasingos kančios jam atrodydavo jei ko ir vertos, tai tik pašaipios užuojautos. Nors tiesa sakant, ir tam per daug neturėdavo laiko, nes visą laiką skubėdavo pas savo išrinktąją.
Tad kai jis vieną vakarą pas mane įgriuvo apgirtęs ir pora kartų sulapsėjęs paklaikusiomis akimis it koks Klaipėdos jūrų muziejaus pingvinas, pjaunamas lapės (http://www.omni.lt/index.php?base/z_144106), pranešė, jog ką tik išsiskyrė su Marija, supratau, jog linksma šventė atėjo ir į mano kiemą.
Atkimšęs jo paties atsineštą alų ir išklausęs padriką pasakojimą, nusprendžiau jam kai ką priminti.
Kuomet po išsiskyrimo su Vasilisa Gražiąja iš Kauno (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109100) šeštą valandą ryto – tuo metu kaip tik grįžinėjau iš baro – aš lyg koks didžiai atgailaujantis nusidėjėlis - prašiausi jo išklausomas, jis visai nepanašėjo į kilnų vienuolį, kuris priima visas paklydusias sielas. Greičiau į tą patį Klaipėdos jūrų muziejaus pingviną, kuris negali atsitraukti nuo savo kiaušinio. Aišku, jo kiaušinis buvo Marija.
Kai jam paskambinau ir išdėsčiau savo norą, jis tesugebėjo atsakyti: “Tu ką išprotėjai, dabar šešta valanda ryto. Be to, aš su Marija.” To ir tikėdamasis, bandžiau to neaprėpiamų baltų ledynų simbolio širdį sugraudinti daina “Medžiai be lapų”, tuo parodydamas, kad mano sieloje gūdus ruduo. Kaip ir numaniau, akinančių sniegynų, kuriuose pusė metų būną diena, o kitą pusę – naktis bei visą laiką žiema, gyventojui tokie niuansai kaip ruduo, kuomet krenta lapai ir lyja lietus, buvo nesuprantami, ir jis išjungė telefoną.
Aš buvau atkaklus ir nuoseklus it kokia Seimo apkaltos komisija: dainą parašiau SMS, o pats patraukiau prie jo namo. Atsikimšęs alaus butelį, iš pradžių dainavau po langais, o po to - po durimis, sėdėdamas ant kilimėlio, nes stovėti buvo sunkoka. Deja, tai nesugraudino nei mano draugo Benedikto, nei jo draugės Marijos širdies.
Nors aš sėdėjau Vilniaus miesto centre, tačiau jaučiausi vienišas, visų apleistas ir nelaimingas it koks Admunsenas (tas, kuris pasiekė Pietų ašigalį) pingvinų būryje - lyg ir tarp gyvų būtybių, o pasikalbėti nėra su kuo.
O man tik reikėjo, kad kas nors mane išklausytų. Po valandėlės aš tikrai būčiau išėjęs. Arba užmigęs. Negi taip būčiau sutrukdęs Benedikto ir Marijos rytiniam seksui? Juk net jei ir nebūčiau miegojęs, tai nebūčiau Benedikto pastangų garsiai komentavęs ir jokiu būdu nebūčiau pasisiūlęs prisijungti. Nebent tyliai pakikinęs. Negi nuo to jų rytinių santykių kokybė būtų tapusi blogesnė?
Po tokio mano jausmingo ir metaforomis nusėto monologo Benediktas beviltiškai skėsčiojo rankomis ir it koks kalėdinis varpelis dzinguliavo: “Rapolai, kaltas, kaltas”. Kuomet jau dešimtą kartą pripažino savo kaltę, o taip pat sutiko, kad jis yra pingvinukas, nusprendžiau jam kai ką papasakoti.
Benedikto meilė
Kaip geriausias vyrų ir moterų santykių specialistas Lietuvoje, o gal ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje, oriai įsitaisiau į savo supamąjį fotelį, nutaisiau sarkastišką veido išraišką ir nutariau pagaliau išdėstyti Benediktui visus faktus, kurie rodė, jog jo draugystė su Marija nebuvo tokia ideali kaip jam pačiam atrodė.
Pirmiausia jam priminiau, jog draugaudamas su Marija pas mane lankydavosi tik trimis atvejais.
Pirmuoju atveju, jis ateidavo it koks povas, vaikščiodavo po mano butą, kritikuodavo jo tvarką ir girdavosi, kaip jam gerai kartu su Marija, kaip jie puikiai sutaria, kaip ji jį be proto traukia, kaip jų seksas tampa kokybiškesnis.
Man belikdavo atsakyti, kad taip ir turi būti, nes juk tuoj įstosime į Europos Sąjungą, kur, manau, taip pat yra patvirtintos normos bei reikalavimai ir sekso srityje. Tad taip jis atlieka didelį patarnavimą mūsų visuomenei, nes prisideda prie greitesnės Lietuvos integracijos į ES erdvę.
Be to, aš asmeniškai norėčiau, kad Europos Sąjungos komisarai padirbėtų suvienodinami moteriškų liemenėlių užsegtukus. Jie privalo būti vienodi, kad vieną kartą išmokęs juos atsegti, visą laiką tai galėtum padaryti be jokio vargo. O dabar kai yra tokia įvairovė, kartais neleistinai tenka užtrukti studijuojant jų funkcionavimo principus. Tai juk yra tas pats lyg pilotas ore, užuot valdęs lėktuvą, bandytų suprasti, ką kuri rankenėlė reiškia. Ar visai nieko keisto, kad lovoje įvyksta gausybė katastrofų.
Iš tokių mano fundamentalių ir visiems europiečiams naudingų projektų Benediktas tik pasijuokdavo. Tačiau pats nežinojo, kad juokiasi iš savęs, nes antrasis atvejis, kuomet jis ateidavo pas mane, būdavo tuomet, kai jo Marija su kažkuo susitikinėdavo. Su kuo, jis nesakydavo, tik numykdavo, kad su draugėmis ir draugais. Įtariu, kad ir pats dorai nežinojo, o tai jį labai graužė. Todėl su manimi ir praleisdavo laiką, žaisdamas domino arba virtuvėje skusdamas bulves ir šlovindamas taurią vyrišką draugystę.
Po tokio brolybės ir vienybės pagarbinimo jau žinojau, kad jis greitai vėl pas mane apsilankys. Šį sykį pranešdamas, kad vėl dėl kažko susipyko su Marija.
Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad jo Marija turi meilužį. Juk kodėl jų susipykimai sekdavo po to, kai ji kažkur viena pasilakstydavo? Kodėl jis tapdavo negeras? Atsakymas yra vienas – ji pasilakstydavo su meilužiu.
Tai mačiau, tačiau nenorėjau griauti savo draugo iliuzijų, nes kaip neprilygstamas santykių specialistas, žinojau, jog jos pačios sugrius.
Pagaliau atsakymas, kodėl neverta stengtis dėl merginų
Gaila buvo tik Benedikto pastangų. Ko tik neprisigalvojo. Ir į pajūrį važiuodavo, ir į Ventės ragą išskrendančių paukščių palydėti nubogindavo, ir net į Lenkijos vandens pramogas veždavo, ne vieną savaitgalį praleisdavo prabangiame viešbutyje. Kartais jam užplaukdavo ir jis visą savaitę prieš darbą užsukdavo pas ją atveždamas jai gėlių. Žodžiu, jis stengėsi, kiek išmanydamas.
Ir kokia iš jo pastangų nauda? Na, nebent nauda laikysime tai, kad jis man galėdavo save pagirti už išradingumą leidžiant laiką su mergina. Bet juk jį paliko Marija, o ne aš.
Tad štai Benedikto istorija mane tik dar kartą patvirtino ir taip gerai žinomą tiesą. Merginoms tikrai neverta kiekvieną rytą vežti rožių. Jei tu jai patinki, tai patinki ir be tų rožių. O jei ne – tai jokios rožės nepadės. Be to, ką žinai, gal ji alergiška rožėms.
Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl nereikia stengtis dėl merginos – jei tu nesistengi, tuomet stengsis ji. Juk tarpusavio santykiuose kažkas privalo stengtis. Tai kodėl to daryti negali mergina? O pats tuo metu gali kritikuoti jos pasiūlymus, kaip drauge praleisti laiką, jei kas nepatinka, visuomet gali suversti dėl nenusisekusio savaitgalio jai. O jei ji iš nevilties pasiūlo ką nors keisto, iš to galima smagiai pasijuokti draugų kompanijoje. Argi tai nėra šaunu?
Taigi, vaikinai, nevarkite, nešdami rytais į lovą kavą, apmokėdami baruose jos sąskaitas, ar ieškodami edelveisų. Merginos vis tiek to neįvertins, kai šalia pamatys jų nuomone šaunų vaikiną. O tokie yra visi kiti vaikinai, išskyrus jų pačių numylėtinius. Aš tai jau tikrai žinau –ir kaip vaikinas, ir kaip meilužis.
Geriausias vyrų ir moterų santykių specialistas Lietuvoje, o gal ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje – Rapolas Rakalas ([email protected])
