Tris mėnesius mylėjau merginą, kuri, pasirodo, turėjo kitą vaikiną. O aš to nežinojau. Dabar galvoju, kad dėl visko kaltos technologijos - susipažinome per internetą, vienas kitą kabinome SMS žinutėmis, o ir išsiskyrėme kalbėdamiesi telefonu. Juk jei būtų kaip anksčiau - be jokių technologijų - tai gal ji nebūtų galėjusi nuo manęs nuslėpti kito vaikino.
Tačiau apie viską iš pradžių. O pradžia buvo banali - kažkokioje interneto svetainėje susipažinau su mergiote iš Kauno. Veikiau kaip visuomet: drąsiai ir atkakliai. Iš karto jai pasiūliau savo širdį ir lovą. Be jokios abejonės, siūliau ne taip tiesmukai - it kokį jaunamartės vaikiną šį pasiūlymą apipyniau poetiniais palyginimais, metaforomis, poezija ir ditirambais savo naujajai pažįstamai, gerokai rizikuodamas, kad prie kito kompiuterio ekrano sėdi apvalaina statinaitė, o gal net rafinuoto skonio gėjus. Ji truputį pagalvojo ir pirmąją pasiūlymo dalį - širdį - atmetė, o dėl antrosios sutiko. Bet tik vieną kartą. Aš dar vedžiau derybas dėl dviejų kartų, tačiau ji buvo neperkalbama: bus tik vienas ir ne daugiau. Vienas tai vienas. Tad prisimindamas lietuvių liaudies patarlę, kad geriau žvirblis rankoje nei briedis miške, nutariau apsikeisti telefono numeriais. Kas žino, kaip viskas baigsis.
Kaip SMS gali sukelti vaikino susidomėjimą
Ir štai praėjus porai dienų prisiminiau, kad viena iš vaikinų kiauliškumo apraiškų merginų akyse yra gauti telefono numerį ir nepaskambinti. Todėl norėdamas pataisyti vyriškos pusės įvaizdį, tačiau itin didelių vilčių nedėdamas, nutariau parašyti tokį SMS: “Brangioji, na štai sėdžiu fotelyje, šlamščiu raugintus agurkus ir žiūri į melancholiškus balandžius. O kaip tau sekasi?” Ji atsako: “Nesikasi :( Dalyvauju čia tokiam vietinės reikšmės tūse, bet dabar sėdžiu tulike be batų. Aukštakulniai - velnio išmislas”.
Guodžiu ją, kad galbūt bloga pradžia lems gerą pabaigą - tuoj atsivers durys ir į tuliką ant balto arklio įjos prisiuostęs kokaino ir prisprogęs alaus pasakų princas. Po kelių valandų gaunu iš jos SMS: “Vakarėlis pateko į mano blogiausių vakarėlių dešimtuką - jokio princo nesutikau, nes visą vakarą iš paskos slankiojo kažkoks kaimo jurgis-gariūnų erelis”.
Aišku, aš tai puikiai žinau, kad geresnio už mane nėra visame pasaulyje. Tačiau kai kurios merginos to nežino ir mane gali sumaišyti su tuo Gariūnų ereliu. Todėl, būdamas ne tik romantiškas, bet ir apdairus bei praktiškas vaikinas, paklausiu, kokie vaikinai jai patinka. Ji atsako: “Na, galiu pasakyti, kokie nepatinka - tie, kur susikiša megztinį į kelnes, nešioja mokasinus, garbanoti ir su apžėlusiom nugarom”. Na, megztinio į kelnes nesikišau dar giliu sovietmečiu, taip išreikšdamas savo priešiškumą sovietinei sistemai. “Mokasinus” paskutinį kartą nešiojau Sąjūdžio laikais, brisdamas per kaimo sniegynus ir agituodamas už Lietuvos neprigulnomybę. Tik nugara ir garbanoti plaukai maišo visas kortas. Bandau situaciją įvertinti moksliškai. Tai reiškia, kad 50 procentų jos nurodytų kriterijų netinka, bet nuo kitų 50 procentų niekur nepabėgsiu. Tuomet galvoju, kaip šią problemą spręsti praktiškai. Kadangi plaukus ant nugaros galima pamatyti tik tuo atveju, jei nusirengsiu, tai nusprendžiau apsinuoginti visiškoje tamsoje. O kai ji juos apčiuops, bus vėlu ką nors keisti. Tad į šitą punktą galima nekreipti dėmesio. Taigi dabar pažvelgus moksliškai - jau 75 procentai prieš 25 procentus mano naudai. O tai duoda vilčių: “Mano brangioji, kaip man pasisekė, - nė vienas punktas man nė iš tolo netinka. Tik šiek tiek esu garbanotas. Tačiau jau dabar lekiu į kirpyklą ir tuoj būsiu plikas. Tik mylėk mane...” Ji po kelių minučių man atsako: “Bala nematė tų garbanų - mylėsiu. Tik megztinį iš kelnių išsitrauk”.
Nejučia kaire ranka patikrinęs, ar mano nutįsęs megztinis kokiu nors būdu nėra įkištas į nuplyšusius džinsus, dešine ranka suspaudžiau: “Brangioji mano, mane ką tik aplankė siaubinga mintis: o jei ir išsitraukęs megztinį iš kelnių, tau nepatiksiu?” Ji: “Aš tau irgi galiu nepatikti - na, manau, tam tikras kiekis alkoholio ir laki vaizduotė mums pagelbės :)”.
Šis susirašinėjimas man padarė įspūdį. Aš nejučia labai panorau ją pamatyti. Juk tokių SMS ne kiekvieną kartą gausi. Taigi dėjau visas pastangas, kad ji kuo greičiau atvažiuotų į Vilnių. Kelių savaičių įtikinėjimas davė vaisius, nes vieno penktadienio rytą ji man parašė: “Jei niekas nepasikeis, šiandien susitiksime. Lauk išsikvėpinęs ir stropiai užlyginęs kelnių kantą :)”.
Susitikimas
Susitikome. Ji buvo visai nieko, tačiau manęs, tobulo merginų viliotojo, laukė smūgis - nors prieš susitikimą specialiai nuėjau pas kirpėją, tačiau garbanų likučiai jai simpatijų nesukėlė. Tikriausiai ir apie gauruotą nugarą kažką įtarė. Ir važiuoti į butą ji atsisakė, duodu savo mažąjį kairės rankos pirščiuką nukirsti, pagalvodama, kad vos tik į jį įžengs, pirmiausia pamatys prie sienos sustatytus gausybę “mokasinų”. Taip ir būna - jei kuri moka gražiai kalbėti ir gražius SMS siųsti, tai arba būna negraži, arba aš jai nepatinku.
Nenorėdama suduoti galutinio smūgio mano puikybei ji pasiūlė: “Tai gal pirma į kavinę nueinam, ar ką”. Man beliko pėdinti į “Prie Universiteto”, save guodžiant mintimi, kad yra gausybė merginų, kurios krinta man po kojomis. Deja, ši tvirtai laikėsi ant savųjų ir net nemanė alpti nuo mano kalbų apie meną, politiką ir filosofiją. Negana jos tvirtų kojų, ji dar nesėkmingai tramdė žiovulį ir vis kaltai atsiprašydavo. To jau buvo per daug.
Aš supratau - jei nieko nedarysiu, mano vyriškas ego bus visam laikui sugniuždytas, o aš daugiau nieko negalėsiu daryti, tik sėdėti namuose, šniaukšti “popkorną”, užsigerti pepsi kola ir giliai dūsaujant vartyti senus “Playboy” žurnalus, įsivaizduojant, kad aš vertas tik tokių ir jokių kitų merginų. Todėl greitai užsisakiau dar vieną bokalą alaus. Jį išgėrus mane aplankė nušvitimas - ši mergina yra mano didysis išbandymas. Lengva yra suvilioti merginas, kurioms patinki. Daug sunkiau suvilioti tas, kurioms nepatinki. Jei tai tau pasiseka, gali sakyti, kad priklausai pačiai aukščiausiai viliotojų lygai.
Norėdamas į tą lygą patekti, nusprendžiau eiti iki galo. O geriausia iki galo eiti - kuo daugiau pripirkti alkoholio merginai. Žinau, tai žema, bet tuomet tu daraisi gražesnis, seksualesnis ir kalbi labai žavingus dalykus. Aišku, šalia viso to reikia būti dėmesingam, - pirkti iš į barą užsukančių mergaičių rožes, pastebėti net ir smulkiausias garderobo detales ir visaip jas girti. Žaibiškai sugalvoti milijoną klausimų, į kuriuos atsakydama mergina atskleistų savo vidinį ir išorinį grožį. Būtina sąlyga - po kiekvieno jos atsakymo būtina garsiai ir nuoširdžiai žavėtis.
Aišku, šiuo ypatingu atveju tokių priemonių nepakako. Tad kai ji susiruošdavo pakilti, vis primindavau mūsų susitarimą ir tai, kad demokratiškoje ir pilietinėje visuomenėje būtina pildyti žodinius pažadus, net jei jie duoti SMS. Norėdamas sutvirtinti savo žodžius, pasiūlydavau išgerti ir parodydavau specialiai savo mobiliajame telefone išsaugotą jos žinutę apie alkoholio ir vaizduotės pagalbą.
Pasiekiau tai, kad mes išbuvome iki baro uždarymo. Kadangi tokiu metu vėlu važiuoti į Kauną, kilniaširdiškai pažadėjęs, kad nebus nieko, ko ji nenorėtų, pasiūliau kartu važiuoti. Nežinau, ar alkoholis, ar mano sužadintas pareigos jausmas, bet ji sutiko.
Taip mes atsidūrėme Benedikto bute. Jis pats buvo ištremtas į manąjį ir liūdnai sėdėjo, gerdamas alų ir žiūrėdamas MTV. Toks apsikeitimas buvo padarytas grynai praktiniais tikslais. Norint sutvarkyti butą, išplauti indus kriauklėje, išvaikyti patogiai kampuose tūnančius storus tarakonus, nuvalyti trupinius nuo stalo, nušveisti porą savaičių nevalytą dujinę viryklę, išnešti tuščius alaus butelius prireiktų didelių dvasios pastangų, ką jau kalbėti apie laiko sąnaudas. Todėl viską apsvarstęs pasirinkau alternatyvą - už tris alaus butelius išsiderėjau, kad Benediktas vienai nakčiai perleis savo butą, kurį jis visuomet užlaiko kuo tvarkingiausią.
Toliau viskas klostėsi kuo puikiausiai. Aišku, jei neskaičiuosime to, degalinėje parduotų prezervatyvų galiojimo laikas buvo pasibaigęs 1999 metais. Iš pradžių kokias penkiolika minučių ieškojau, kur Benediktas laiko savuosius. Jų neradus, teko skambinti ir klausti, kur jis juos nukišo. Mano įnirtingos pastangos davė rezultatą - ji nepaliaujamai juokėsi, kol aš mintyse keikdamas suktą pardavėją ir klausydamas mobiliuoju telefonu perduodamų Benedikto nurodymų, varsčiau stalčius ieškodamas garantinių sargių.
Netikėtumas
Po to ji liko bute. Tai savaime buvo keista. Paprastai jos pačios išvažiuodavo arba aš jas galantiškai išgrūsdavau į taksi. O ši ne tik pasiliko, bet užuot nusisuksi ir ramiai miegojusi, apsikabino mane. Iki to karto pačiu blogiausiu atveju miegodavome po atskiromis antklodėmis. Tai buvo labai keista. Paskui pradėjo trūkti oro, nes jos iš pažiūros maža rankutė pasirodė pakankamai sunki mano plačiai krūtinei. Iš pradžių apgailėjau visus nelaimėlius sutuoktinius, kurie tokias kančias turi kęsti kiekvieną naktį. Paskui pradėjau gailėtis savęs, nes ne juokais pradėjau dusti. “Viskas, ji nusprendė mane nužudyti. Ir dar taip, kad neliktų jokių įkalčių”, - pagalvojau mintyse.
Tačiau blogiausia buvo tai, kad apstulbintas tokio jos švelnumo protrūkio nedrįsau nuimti jos rankos ar kaip nors pajudėti ir išsivaduoti iš tokio subtilaus kankinimo būdo. Todėl nusprendžiau pasinaudoti savo telepatinėmis galiomis ir pradėjau jai siųsti mintį, kad ji daug geriau išsimiegos, jei nuims nuo manęs ranką. Iš šių bandymų nieko neišėjo, nes užuot nuėmusi savo ranką, ji pasislinko dar arčiau ir dar stipriau apsikabino, taip padidindama deguonies trūkumą smegenyse, kurios nusprendė daugiau nebeeksperimentuoti su telepatinėmis galiomis ir susitaikė su lėta bei kankinančia mirtimi.
Nors rytą prabusti nesitikėjau, tačiau vis tiek prabudau. Tačiau negalėjau ne tik kvėpuoti, bet ir judinti rankų bei kojų. Tik vartyti akis. Geriau jas pavartęs pamačiau, kad iš tikrųjų judėti negaliu ne dėl paralyžiaus, kuris mane ištiko dėl deguonies trūkumo, o dėl to, kad ji ne tik ranka buvo mane apsikabinusi, bet dar ir savo koją ant manęs uždėjusi. Aš buvau visiškas bejėgis. Teko pradėti dainuoti, kad ji prabustų ir mane išlaisvintų. Vos tik ji sumanė pasirąžyti, aš greitai šokau iš lovos ir linksmai nustraksėjau į šaldytuvą alaus, džiaugdamasis, kad visos mano galūnės man tinkamai tarnauja.
Išsiskyrėme, kaip ir tarėmės, visiems laikams. Meilė tarp Vilniaus ir Kauno neįmanoma. O be to, dar sykį patirti tokios apkabinimo kančios aš nenorėjau. Tačiau nors nesu mazochistas, bet po kelių dienų aš kažkodėl pradėjau ilgėtis jos apsikabinimo. Save raminau, kad tai tik mano smegenis paveikusio deguonies trūkumo padarinys, ir vyliausi, jog procesai nėra negrįžtami. Bandžiau ją išmesti iš galvos ir vis save sudrausmindavau, kai ranka pakildavo jai parašyti SMS. Tačiau vieną kartą sucypsėjo telefonas. Ten buvo jos žinutė. “Labas, mano nelaime. Maniau, kad nebegalvosiu apie tave, bet nepavyko”.
Tuomet supratau, kad ši mergina mane tikrai suviliojo.
Suviliotas, o paskui paliktas Rapolas Rakalas ([email protected])
P.S. O štai čia (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_84480) ir čia (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_84629) skaitykite, kaip mane paliko ši mane suviliojusi mergina.
