Juo tapau banaliai. Susipažinau su mergina, pavadinkime ją Indre, kuri, kaip pasirodė, į Vilnių užklydo iš Kauno. Ir jau pirmą vakarą atsidūrėme mano bute. Rytą ji kažkodėl vis neišėjo. Man teko pagarsinti muziką ir gerti nuo vakar likusį alų. O ji tuo metu papasakojo savo istoriją.
Pasirodo, ji turi vaikiną. Čia vos nepaspringau - man tik trikampių betrūko! Galutinai užspringti neteko, nes kaip tik tuo metu sucypsėjo jos mobilusis telefonas - rašė jos vaikinas. Ji atsakė ir paskui truputį paverkė - esą sunku išduoti savo vaikiną (tiesa, kaip paskui paaiškėjo, aš nebuvau pirmasis, su kuriuo jinai jį išdavė). Tačiau po to lyg niekur nieko ji kuo greičiau susirado prezervatyvų pakelį ir viliojamai man nusišypsojo. Merginų keistenybės man buvo nusibodusios, o juolab merginos, kurią pirmą ir, kaip tuomet naiviai tikėjausi, paskutinį kartą matau. Todėl nesigilinau, o melancholiškai atsidaviau įvykių tėkmei ir vėliau klausiausi tolesnių jos tragiškų, sakytum, tiesiai iš trečiarūšių amerikietiškų siaubo filmų paimtų gyvenimo vingių.
Sunkios Indrės godos
Taigi yra jos vaikinas, kurio ji nemyli. Buvo jį palikusi, tačiau šis pametęs dėl jos galvą žudėsi, bet iki galo nenusižudė. Nenorėdama ant savo sąžinės nešioti kaltės dėl žmogaus žūties, ji, itin geros ir tyros širdies žmogus, pas jį sugrįžo, nors ir pasakė, kad jo nemyli. Tačiau, kaip sakė ji, “jis net šito negali suprasti”. Ir tai ne vienintelės jo nuodėmės. Pasirodo, pats jis visą laiką “tūsinasi”, o jai neleidžia. Nes, anot jo, “bobų vieta namuose”. O be kita ko, visuomet jai priekaištauja dėl neplautų puodelių. Na, o blogiausias jo darbas - ji atvažiavo pas jį į Londoną, o jis ją išgrūdo atgal į Kauną, nes esą Londone daug vaikinų. “Lyg jų nebūtų Kaune”, - postringavo ant mano nutirpusio peties.
Jos pasakojimas buvo itin vaizdus, tad mano vaizduotėje iškilo tradicinis kaunietis - su treningais, skustas, spjaudantis saulėgrąžas, manantis, kad jo mergina privalo tirpti iš laimės vien galėdama paglostyti jo skustą galvą.
Mintyse pasidžiaugiau, kaip gerai, kad yra tokių - tuomet aš daug geresnis atrodau, - ir vienu mauku išgėriau pusę butelio alaus. Jos skundai ir pasakojimai apie savo vaikiną, kurio nepažinojau ir neturėjau jokio noro pažinti (prisipažinsiu, man buvo šiek tiek gėda dėl savo poelgio), gerokai pakyrėjo, todėl paslapčia parašiau draugui SMS, kad man paskambintų. Jam paskambinus, apsimečiau, kad čia skambina šefas ir skubiai kviečia į darbą. Teko ją išversti iš lovos, kurioje patogiai buvo įsitaisiusi, ir subtiliai priminti, kad aš degu meile ne tik merginoms, bet ir darbui.
Vaikinų pakabinimo menas
“Pagaliau jos atsikračiau”, - lengviau atsikvėpiau, kai ji atidarė taksi dureles, tačiau iš karto užėmė žadą, nes prieš išlipdama ji dar spėjo mane pabučiuoti. “Ko ji čia seiliojasi po vieno karto?” - pagalvojau ir kuo greičiau lūpas nusivaliau nosinaite, kad tik nepasikrėsčiau kokia nors limpama liga.
Liga prie manęs neprilipo, bet prilipo ji. Jau pirmadienį ji parašė SMS. Kadangi nieko neparašiau, po kelių valandų priminė kitu SMS. Tai jau teroras, juolab kad dar iki tol maniau, jog SMS - velnio išmonė. Pabandykit surinkti normalų sakinį - reiks maigyti telefoną tiek, kad nusitrinsi pūsles ant nykščio. Toks įspūdis dar labiau sustiprėjo po jos nesibaigiančių SMS: “Žinau, kad sunku būti geram, bet pabūk ir atrašyk, nes labai pasiilgau”. Taip aš be paliovos, t.y. bet kartą per dvi dienas, turėjau sumaigyti jai kokią nors žinutę.
Ir tai buvo pirmoji mano klaida, kad aš jai atsakinėjau. O kuo daugiau atsakinėjau, tuo labiau keičiau savo nuomonę apie ją ir SMS prigimtį. Maniau, kad aš jai šiek tiek reikalingas. Man atrodė, kad ji pasimetusi, kažko ieškanti, bet nerandanti, kažko norinti, bet dar nežinanti ko. Man atrodė, kad ji be galo prieraiši mergina, - juk kaip kitaip paaiškinsi jos buvimą su savo vaikinu. Jo nemyli, bet vis tiek kartu. Ir štai tuomet manyje užgimė kilnus noras - padėti jai, padėti suprasti, ko nori, parodyti kitokį pasaulį. Be to, man kažkaip reikėjo save pateisinti, kad leidžiuosi įtraukiamas į kažkokius trikampius. Aš žinojau, kad ji manęs neįsimylėjo, jog jai aš reikalingas tik kaip priemonė palikti savo vaikiną. “Tegu, pabūsiu ja”, - kilniaširdiškai pagalvojau sau.
Todėl, pamiršęs jos vaikiną ir savo sąžinės priekaištus, leidau sau su ja susitikinėti. Jei jos vaikinas netikėtai sutrukdydavo mūsų pasimatymams (sakykim, atvažiuodavo paskui ją į Vilnių arba pareikalaudavo kuo greičiau sugrįžti), ji man verkdama skambindavo ir skųsdavosi: “Atrodo, niekam neįdomu, ko aš noriu”. Nutylėdavau, kad būtų labai keista, jei jos vaikinas norėtų, kad ji duotųsi su kažkokiu kitu vaikinu, tebūnie jis ir toks dvasingas bei nuostabus kaip Rapolas Rakalas. Po mano paguodos žodžių ji nurijusi ašaras sakydavo: “Tu vienintelis mane supranti”. Neslėpsiu, tokie jos žodžiai smarkiai paglostydavo mano savimeilę.
Tačiau, nepaisant jos keistenybių, kiekvienas mūsų susitikimas tapdavo karštesnis, o ji vis dažniau aiškindavo, koks kvailys yra jos vaikinas. Sužinojau, kad jis yra užsispyręs kaip asilas, niekada ginčuose nenusileidžia merginai, nes mano, jog merginos iš principo kvailesnės. Indrę - o ji studijavo kažkokioje aukštesniojoje meno mokykloje - vertė dirbti muitinės tarpininke. Pagalvokite patys, meniška siela privalės tvarkyti kažkokius kvailus dokumentus. Juk tai žiauru. Meniška siela gali žiūrėti televizorių, vaikščioti į “tūsus”, gulėti lovoje ir kramsnoti šokoladinius sausainius, pagaliau ieškoti meilužių, bet jokiu būdu ne dirbti. Ir kaip tas vaikinas nesupranta, kokią merginą turi, ko ji nori. Todėl ją guodžiau ir visomis progomis primindavau, kad ji iš tiesų yra puiki ir nuostabi mergina, kurios laukia šviesi ateitis. Aišku, iki ko visa tai privedė: po kiek laiko SMS man pradėjo rašyti, kad mane myli. Negalėjau pasakyti, kad aš ją irgi myliu, bet paslapčia džiaugiausi, kad pakilau laipteliu aukštyn: iš priemonės tapau meilės objektu.
Neklausiau, kodėl ji nepalieka savo vaikino. Tiesą pasakius, man buvo vienodai, ar ji turi vaikiną, ar ne. Būdavo puiku, kai ji atvažiuodavo, bet dar puikiau, kai išvažiuodavo, nes mums būnant kartu iš nuobodulio aš galėdavau numirti. Su ja nebūdavo įmanoma susigalvoti kokios nors pramogos, - jai niekas nebuvo įdomu, niekur ji nenorėjo eiti. Iš tiesų mes nieko neveikdavome, tik gulėdavome lovoje, - dar kartais žiūrėdavome visas iš eilės televizijos laidas ir mano nekenčiamus “multikus”, kurie labai patiko Indrei.
Kaip niekaip negalėjau pasakyti, kad nekenčiu tų kvailų “multikų”, taip niekaip neišdrįsau jai prisipažinti, kad jos nemyliu. Bijojau ją įskaudinti. Man atrodė, kad ji ir taip pakankamai įskaudinta. Aš bijojau, kad ji prie manęs prisiriš. Visaip norėjau išlaikyti atstumą. Tačiau negalėjau. Ji man siuntė ranka rašytus laiškus - gražius ir nuostabius. Kas šiais laikais rašo laiškus? Ir vis kartojo, kad mane myli. Bet niekaip nepaliko savo vaikino.
Vis rašydavo, kad negali apsispręsti, kad jai labai keista, kad ji pasimetusi. Nieko negalėjau jai atsakyti, nes man buvo vienodai. Todėl numykdavau apie visų sprendimų reliatyvumą ir kartodavau, kad aš galiu palaukti.
Laukiau, kol ji vis dėlto išsiskyrė su vaikinu. Esą jis prisigėrė ir norėjo su ja išsiaiškinti santykius, kadangi ji nenorėjo su juo girtu kalbėtis, jis, - o siaube, - trenkė jai per veidą. Ji pravirko ir išėjo. Net tėvą kvietėsi, idant galėtų nuvažiuoti ir pasiimti savo daiktus.
Taip ji liko su manimi. Kadangi ji pagaliau pasirinko mane, nusprendžiau, kad ir aš turiu jai įsipareigoti. Atsisakiau, o siaube, ankstesnio palaidūniško gyvenimo (ir tai buvo didžiausia mano klaida). Kadangi ji vis nepavargdavo kartoti, jog mane myli, ėmiau intensyviai ieškoti savyje jai kokių nors jausmų. Ir radau. Nejučia ją iš tiesų pamilau. Tikriausiai mane sužavėjo jos begalinis, kaip man tuomet atrodė, atsidavimas. Taip, ji prie manęs prilipo, ji mane suvedžiojo ir privertė ją pamilti. Mačiau visus jos trūkumus, tačiau man buvo gera su ja. Ir to užteko, kad neieškočiau kitų merginų (nors prisipažinsiu, tai nebuvo taip lengva). Ir tikriausiai tapau laimingas, nes manęs nekamavo beprasmybės priepuoliai, užpuolantys šaunaus gyvenimo laikotarpiais.
Taigi tapau banalus bernas - sotus, patenkintas, nuobodus ir kartais su kvailoka šypsena lūpose (kai ji man parašydavo SMS).
Tačiau tai per daug banalu, kad būtų taip, kaip man tuomet atrodė. Be to, banalios istorijos man nenutinka. Tad labai greitai visa istorija pakrypo kiek kita linkme.
Banalokas ir nuobodokas Rapolas Rakalas ([email protected])
