Aš supratau, kad lietuviai - tai it tos lakštingalos, kurios negali nečiulbėti. Vieni negali, bet ropščiasi per Vilkončiaus galvą ant Eurovizijos scenos ir dainuoja. O kiti negali jų neklausyti. Visai neseniai sužinojau - kai kas žiūri Euroviziją išjungęs garsą. Klausyti negali, bet vis tiek žiūri. Tautinis mazochizmo ypatumas. Tad kodėl tokia populiari Eurovizija, nors joje dalyvauja tiek daug nevykėlių?
Klausimą nusprendžiau nagrinėti drąsiai ir iš esmės, t.y. šeštadienį ją pasižiūrėti. Tos minutės laukiau šiek tiek bijodamas, nes, tiesą pasakius, mano santykiai su Eurovizija nėra patys geriausi.
Prieš trejetą metų - tuomet, kai nepasisekė Aivarui su Rubenso laikų dailininko kepure, jei kas prisimenate - ją žiūrėjau paskutinį kartą. Tai man kainavo 124,76 lito. Ir daugiau nei pusė iš jų surijo Smakas, mergiotės pavidalu. Ją buvau parsiviliojęs į savo namučius, tačiau, nepaisant - o siaube - visų rinkodarinių pastangų, mano investicijos nepasiteisino - miegojome skirtingose lovose (http://www.omni.lt/index.php?base/z_55249).
O šį šeštadienį prie manęs tysojo ne besotis pelekais mojuojantis ryklys blondinės pavidalu, bet mano miela ir gera mergina, ką tik vakarienei paruošusi kitą vandenų gyvūną - silkę.
Kai tik pradėjo dainuoti, aš supratau tai, ką ir taip žinojau: nieko nenusimanau apie muziką. Tačiau supratau, kad ne muzika čia svarbiausia - tautai atėjo linksmybių metas. “Anekdotų vakaras prasidėjo”, - gavau iš draugo SMS. Net ir mano draugei patiko, nes vis linksmai užsikvatodavo ir sugebėdavo vieną dainą pakomentuoti vidutiniškai tris kartus.
Ir kur tos linksmybės? Nes aš kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau niaukiausi. Eurovizija priminė prieš kokį dešimtmetį mane sukrėtusį įvykį. Mano kieme viena močiutė man pasiguodė: “Vaikeli, nedaug tų džiaugsmų mano gyvenime beliko - pasiimu valerijono, pasiimu “Akistatą” (kas nežino - tai laikraštis - nežinau, ar dar eina, - tuomet buvęs labai populiarus ir rašęs apie lavonus bei visokius kitokius nusikaltimus), skaitau, pasidaro baisu: tiek blogio ant Lietuvos, - suima širdį, išgeriu vaistų, lengviau pasidaro. Bet kaip baisu ant Lietuvos gyventi”.
Mane tai sukrėtė iki širdies gelmių: juk tai senolių narkomanijos forma. Skaitoma, piktinamasi, susijaudinama, įkalama valerijono ir pasijuntama geriau. Kodėl save kankinti baime ir pykčiu?
Tačiau aš dar buvau jaunas ir nesupratau, kokia saldi yra nelaiminga meilė. Juk verki, o giliai širdyje vis tiek gera - tu toks gražus, tyras, nuostabus ir puikus, o tave ėmė ir paliko tavęs neįvertinusi mergina. Už tokį tavęs nevertinimą tu merginą mintyse nužudai tūkstančiu ir vienu sadistiškiausiu būdu. Paskui įsivaizduoji tokį jos tolesnį gyvenimą: ji gaus girtuoklį vyrą, pagimdys 100 vaikų, gyvens iš socialinių pašalpų ir - svarbiausia - visą gyvenimą graušis, kokia buvo kvailė, kad mane paliko.
Taip tauriai pakenti ir pasidaro lengviau. Be to, jei esi nekvailas, supranti, kad ilgainiui tokios merginos tave traukia. Taip pasikankinti visai malonu. Be to, gali pasipiktinti visa merginų paderme. Ir tai bus šventas pyktis. Nuo to laiko daugiau nebesmerkiau tos močiutės.
Teisybę sako, kad yra dvi Lietuvos - viena senoji, kuri skaito ir žiūri apie lavonus, keikia valdžią ir vėl renka kuo blogesnę, nes nori ja piktintis. Čia kaip su ta nelaiminga meile - vieną kartą pabandęs, negali sustoti.
Antroji Lietuva “padėjusi” tiek ant kriminalinių naujienų, tiek ant valdžios. Bet piktintis vis tiek norisi. Tad Eurovizija - tikrai dieviška dovana. Kiek suprantu, čia tiek visokių nemokšų pasirodė, kad dabar galima degti šventu pykčiu. O lietuviai liepsnas mėgsta dar nuo Margirio laikų, kai visi susidegino, nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams. Tad ir žiūri lietuviai Euroviziją. Jei Eurovizijos nebūtų, ją reikėtų sugalvoti.
Todėl manau, kad lietuviams labai sveika kuo nors piktintis. Nors mums ir patinka, kai lietuviai laimi krepšinio aikštelėje, bet dar labiau patinka, kai jie pralaimi. Todėl siūlau kitais metais į Kauno “Žalgirį” paimti Jungėnų kaimo kapelą. LKL reitingai - ką jau kalbėti apie Eurolygos - išaugs kaip ant mielių. Juk visi žiūrės vien dėl to, kad iš anksto žinos, jog galės piktintis: “Kaip tie lochai žaidžia!”
Taip pat siūlau surengti didžiausių nevykėlių realybės šou - reitingai bus didesni nei “Baro”. Tik prašyčiau būsimų prodiuserių manęs neužmiršti ir atseikėti man procentėlį nuo būsimų pajamų.
O aš ką darysiu? Kiekvienam savo - lauksiu, kol mane išduos dabartinė mergina. Tada galėsiu raudoti, plyšauti miškuose ir tauriai piktintis, kad mane, tokį nuostabų, paliko manęs neįvertinusi mergina.
Tokių liūdnų minčių apniktas aš nusitašiau ir užmigau, nesulaukęs Eurovizijos pabaigos.
O mano mergina išėjo, kaip sakė, pas draugę.
Švento pasipiktinimo specialistas Rapolas Rakalas ([email protected])
