Vakar aprašiau (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_113074), kaip nusprendžiau pagyventi pas savo draugą gėjų Tomą. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvo nuotykių. Ne, jis manęs neprievartavo. Bet ir be šito buvo įdomu.
Maistas
Rytą išeidamas į darbą jam palikau 100 litų, kad nueitų į parduotuvę ir nupirktų mums abiem maisto. Ir pasakiau, kad nupirktų man ko nors substancialaus: kepsnį “Astra”, dešros ir panašių produktų. Na, o kiek liks, tegu nusiperka sau, ko nori. Įsivaizdavau idilę - grįžtu iš darbo, o manęs laukia garuojanti soti vakarienė ir prie stalo stovintis bei pasiruošęs patarnauti mano draugas su prijuoste ir virėjo kepuraite.
Grįžau, tačiau manęs niekas nelaukė: nei vakarienė, nei gėjus. Pirmiausia įlindau į šaldytuvą. Ten neradau nei “Astros” kepsnių, nei dešros. Nors matėsi, kad mano draugas Tomas lankėsi “Maximoje”: šaldytuve mėtėsi “Meksikietiškos” salotos, silkių filė ir marinuoti burokėliai. Tai tikrai ne mano maistas. Jei ne mano, tai kur mano? Bandau skambinti savo draugui - jo mobilusis čirškia gretimame kambaryje. Gyvatė, išėjo ir savo mobilųjį paliko. Teko graužti silkę su obuoliais “Golden”. Po pusvalandžio graudžių apmąstymų apie sveiką maistą pasirodė ir mano draugas: “Bėgiojau”, - šelmiškai šyptelėjo man ir nuėjo praustis po dušu. Aš neištvėriau ir nepaisydamas jokių padorumo ribų nuėjau paskui, klausdamas, kur mano vakarienė. Jis ramiai atsakė, kad pripirko produktų visą šaldytuvą už duotą šimtą litų. “Kiek davei pinigų, tiek išleidau, tad jei nori, ko nors kito, duok antrą šimtą”. Čia tai bent - už šimtą litų, pasirodo, galima nupirkti tik silkės, burokėlių ir obuolių. Todėl aš nenusileidau ir pareikalavau čekio. Jis patempęs lūpą ir užsijuosęs ant juosmens rankšluostį nuėjo į prieškambarį ir iš piniginės jį ištraukė.
Dėl vieno Tomas nemelavo - suma buvo 102,15 Lt. Tačiau patyrinėjęs čekį atradau - jis pirko veido kremą “L’Oreal Plenitude” (24,99 Lt), tualetinis muilas (su linais) “Linea”, oro gaiviklį “Charm” (3,69 Lt), veido losjoną “Synergie Pure” (13,99 Lt), drėkinamąjį kūno pienelį “Lait Hydrant” (11,99 Lt), šveičiamąjį kūno muilą “Dove (2,51 Lt). Čia tai bent - pinigų daviau maistui, o jis kaip kokia žmona prisipirko kosmetikos. Man pasipiktinus, jis liepė atidžiau skaityti čekį. Atidžiau jį patyrinėjęs, atradau, kad buvo perkamas ir maistas. Be mano jau atrastos silkės, salotų ir marinuotų burokėlių, ten dar buvo kefyras 2,5% “Labas rytas” (1,09 Lt), tačiau galiojo 11 centų nuolaida, tad sumokėta 0,98 Lt, svogūnų laiškai (1,99 Lt), kiaušiniai su karotinu “Sveikas pradas” (3,29 Lt), tepus riebalų mišinys “Saulutė” (1,29 Lt) - kaip sakė Tomas, šis tepus riebalų mišinys buvo nupirktas specialiai man, nes jis jo nevartoja. Tame čekyje taip pat buvo nurodyta, kad buvo pirkta “Močiutės bandelė” su aguonomis (už 79 centus), šokoladinė bandelė (už 68 centus) ir dvi vanilinių ledų su kakavos glaistu “Aurum” porcijos (po 1,49 Lt). Jei pirko dvi bandeles ir dvi ledų porcijas, tai, vadinasi, po vieną sau, o kitos - man. Tai kur mano bandelė ir ledai?
“Suvalgiau, - ramiai atsake Tomas. - O vieną ledų porciją dar neišėjęs iš “Maximos”. Supranti, man depresija, aš negaliu sustoti valgyti”. O kur tuomet bandelės? “Jas irgi suvalgiau. Juk sakiau, kad man sunki depresija. O tu tik ją dar gilini užuot padėjęs. Koks tu žiaurus”.
Kad nebūčiau žiaurus, nutariau pavakarieniauti šalia esančioje kavinėje. Mane, aišku, lydėjo Tomas, kuris sakė, kad nieko nevalgys. Ir nevalgė: tik užsisakė žalios arbatos (labai padeda nuo depresijos) ir didelį gabalą pyrago (irgi, teigė Tomas, padeda), o po to ledų (o tai būtina vartoti sergant depresija). “Ech, kaip norėčiau sirgti bulimija - suvalgyčiau ir iš karto išvemčiau”, - pasakė man už abiejų žandų užsikišęs pyrago gabalus.
Tiesa, aš padariau išvadas ir daugiau jam nedaviau pinigų maistui. Motyvuodamas, kad jis išleido kosmetikai pirkti, reikalavau, kad už juos jis nupirktų mano mėgstamus “Astra” kepsnius. Tad likusį laiką gyvenau už jo pinigus.
Ekscesas
Gyvenome draugiškai, tačiau buvo ir ekscesų. Ne, jis, kaip tikėjausi, manęs neprievartavo. Man netgi pelėkautų nereikėjo statyti. Buvau šiek tiek nusivylęs. Net kai jį provokuodavau rytais seksualiai rąžydamasis prie pusryčių stalo, jis man pasakydavo: “Rapolai, juk žinai, kad tu manęs seksualiai netrauki. Nužydėjo tavo dienos ir dainos.”
Matyt, nepratusi prie tokio elgesio - aš vilioju, o į mane nekreipia dėmesio (nesvarbu, kad tai gėjus) - mano pasąmonė sugalvojo kerštą. Vieną penktadienio vakarą susitikę su draugais linksmai pašventėme. Grįžau pas savo dobilėlį penkialapį ryžtingai nusiteikęs. Toliau nelabai pamenu. Tačiau kitą rytą Tomas atsikėlęs į mane laidė priekaištingus žvilgsnius ir pasakė: “Rapolai, jei aš būčiau tave prievartavęs, tai dar nieko, bet kad tu vakar girtas mane prievartavai, čia tai jau kažkas tokio...”
Taigi, pasirodo, grįžęs aš bandžiau, anot jo, atvesti jį į tikrą kelią ir išgelbėti iš homoseksualystės liūno. Kai jis man atidarė duris, įspraudžiau jį į kampą ir aiškinau, kaip jis negerai elgiasi. Vėliau jį gainiojau po didelį penkių kambarių butą, kol pagavau ant svetainės sofutės. Ten aš jam pamokslavau, pešiojau už plaukų, grasinau pirštu. Ir netgi pūčiau į ausį. “Ką tai reiškia, Rapolai, nežinau. Negi tu taip ir merginoms darai? Tuomet nenuostabu, kad jos tave palieka, - gurkšnodamas kavą pliekė mane Tomas. - Tačiau, Rapolai, tau neatleisiu už tai, kad tu mane mušei su konservatorių programa “Dešinioji alternatyva”, rėkdamas “Štai kur tikrasis kelias”. Tokio pažeminimo seniai nebuvau patyręs!”.
Norėdamas kuo labiau sušvelninti situaciją išskubėjau į mažą kepyklėlę nupirkti jam patinkančių bandelių ir rytinį laikraštį.
Kosmetika
Mūsų susitarimą nesivesti merginų aš sulaužiau. Kai jis buvo išvažiavęs į trumpą komandiruotę, aš vis dėlto neiškenčiau ir parsivedžiau šaunią mergiotę. Prisipažinus apie šį nusižengimą, Tomas nelabai supyko: “Nieko tokio - mano butas dar nematė heteroseksualios meilės. Dabar jam nusišypsojo laimė. Reikia įvairovės”.
Tiesa, merginai, apsilankius vonioje, kilo klausimas: “Kas čia gyvena, jei kosmetikos daugiau nei pas mane?” Aš taktiškai nutylėjau. Tačiau nusprendžiau patyrinėti, kokios yra amžinos Tomo jaunystės paslaptys. Tomas mane maloniai su jomis supažindino: dėstė prieš mano nosį dieninius ir naktinius kremus, kremus veidui, rankom ir kitoms kūno dalims. Aiškino, kam reikalingos skirtingos putos plaukams, želė, lakai.
Po tokių pamokų padariau vienintelę logišką išvadą: kadangi jau gyvenu pas jį, tai galiu pasinaudoti jo kosmetika. Naudojausi sąžiningai, tad jis greitai pastebėjo, kad jos mažėja. Tuomet pradėjo ją nuo manęs slėpti. Aišku, tai ilgai netruko, nes greitai jo slėptuves surasdavau. Tuomet Tomas visą kosmetiką susinešė pas save į kambarį. Tad rytais (jis pats mėgsta ilgai pamiegoti) tekdavo tyliai sėlinti ir iš stalčių traukti kremus. Jei jis pabusdavo, šokdavo iš lovos it koks nirtus eržilas (o iš pažiūros toks nerangus atrodo) ir rėkdamas, lyg bute būtų kilęs gaisras: “Ir vėl tu, nelaimingasis gėjau, lendi prie mano kosmetikos”, pradėdavo mane vaikytis po butą. Būdavau išplūstamas paskutiniais žodžiais ir apspardomas į užpakalį. Užtat išmokau veidą išsitepti kremu greitai laviruodamas tarp įvairių baldų ir lankstydamas nuo įvairiausių į mane paleistų daiktų. Beje, tai nė kiek nesumažino mano noro naudotis Tomo kosmetika.
Išsikraustymas
Susitarėm, kad gyvensiu savaitę. Užtrukau pustrečios. Nepaisydamas pirmojo vakaro incidento dėl valgio pirkimo, toliau jis man sąžiningai darydavo šaltibarščius ir pirkdavo “Astros” kotletą. Ir pats valgydavo. O man priekaištaudavo, kad per mane jis įprato prie nesveiko maisto.
Tačiau ilgainiui Tomas tikriausiai pradėjo galvoti, kokiais pagrindais valgau šaltibarščius ir naudoju jo kosmetiką. Antros savaitės viduryje man nuėjus gulti jis parašydavo SMS, kurioje puikuodavosi vienas klausimas: “Kada išsikraustysi?”. Aš atkakliai ignoravau tokias jo pastangas. Tuomet jo SMS tapo grėsmingesni: “Neatleisiu tau, gėjau! Tokie kaip tu tik ir naudojasi tokiais kaip aš. Kraustykis!” Kadangi aš ir toliau nereagavau, jis surado rimtesnių argumentų. Vieną vakarą iš jo gavau tokį SMS: “Kiaule, jei nesikraustysi, prisikviesiu juodžiausius Vilniaus gėjus, jie su tavimi pasilinksmins. Tuomet išlėksi kaip kulka”. Iš pradžių juo netikėjau. Tačiau nuolatos kartojamas šis grasinimas darė savo. Tad vieną sekmadienį susiruošiau kraustytis. Susidėjau visus savo daiktus ir ruošiausi apkabinti savo mielą ir gerą draugą.
Deja, po pustrečios savaitės gyvenimo jis buvo tapęs gudresnis. Užuot nuoširdžiai apkabinęs, jis pradėjo tikrinti mano krepšį. Aš, aišku, protestavau - juk mes nesame pora, o, be to, labai negražu knaisiotis po kito daiktus. “O pasiimti mano geriausią kosmetikos rinkinį gražu? - atrėmė mano argumentus Tomas. - O mano frotinį rankšluostį ar gražu temptis pas save? Ir be to, kam tau mano šie marškinėliai. Suprantu, kad jie gražūs, bet vis tiek tau jie per dideli”. Aš tik liūdnai žiūrėjau į nuo manęs jau nebepriklausantį procesą ir nutaisęs tragišką it po Drezdeno bombardavimo veidą beviltiškai skėsčiojau rankomis. Paskutinis smūgis buvo, kai Tomas atrado mano krepšyje jo pirktus du kepsnius “Astra”. Tiesa, pavyko išsiderėti, kad vieną jis man paliks - juk kaip aš alkanas būsiu.
Išėjau atvirai demonstruodamas savo teisėtą pasipiktinimą. Kai jau sėdėjau taksi ir buvau nutolęs per saugų atstumą nuo jo, kad jis nepradėtų vytis, parašiau jam SMS, kuriame informavau, jog nuo šiol jo prabangus plaukų fiksatorius “Sebastian” priklausys man.
Tiek tos naudos iš gyvenimo pas gėjų.
Tiesus ir nepalenkiamas Rapolas Rakalas ([email protected])
