Vakarykštis mano pasakojimas baigėsi bare, begeriant alų ir besprendžiant problemą, ar verta važiuoti į Kauną pas savo merginą sutikti Naujuosius. Šis procesas davė rezultatų, nes prašviesėjo mintys ir nusprendžiu, kad reikia atsiduoti likimo valiai. Mesiu monetą: jei iškris herbas, tai važiuosiu, jei ne - nevažiuosiu. Po ketvirto karto iškrinta. Ką gi, likimas lėmė, kad teks važiuoti.
Skubiai lekiu į namus, lendu po dušu, iškvėpinu savo kūną kvapniaisiais aliejais, prisipilu gertuvę viskio ir važiuoju pasitikti savo lemties į Kauną.
Kaune būnu apie pusę dešimtos. Storas taksistas iš manęs nuplėšia beprotišką sumą už labai trumpą atstumą. “Jūs tai gersit, o man tai dirbti reikia. Štai ir mokat”, - argumentuoja man.
Įeinu į barą, kur švenčia Agnė. Kol kas ji sėdi tik penkių draugių apsuptyje. Arba jos naujasis vaikinas jau išėjo, arba dar neatėjo. Ji neatrodo labai nudžiugusi. Vadinasi, jis dar neatėjo. Tiesa, Agnė minėjo, kad eisim į kažkokį plotą. Teisingai, koks aš kvailys, tai ji turi pas savo naująjį vaikiną nueiti, o ne jis čia atkėblinti.
Nuosekliai gerdamas alų, kantriai laukiu tolesnių įvykių. Gėrimas bare tampa be galo nuobodus. Taigi užuot linksmai šėlęs, nuobodžiai sėdžiu merginų būrelyje ir klausausi visiškai neįdomių mergiškų juokelių. Dabar suprantu tą Persijos sultoną, kuris neapsikentęs savo žmonų patarimų įsakė joms nupjauti liežuvius. Kadangi vis tiek nėra ką veikti, bandau įsivaizduoti, ką jis darytų, jei jo žmonos būtų pradėjusios dar ir juokauti.
O kol kas Agnė niekur nesiruošia eiti. Ar tik niekur neiname vien todėl, kad aš nepamatyčiau savo konkurento? Tikriausiai ji pagalvojo, jei jau šis stuobrys nesupratęs, kad noriu be jo sutikti Naujuosius, viską metęs atlėkė į Kauną, tai negi tokį dar kam nors rodysi. Tik gėda bus. Dar alaus reikia išgerti.
12 valanda. Aš baisiai surūgęs.
Apie pirmą valandą pagaliau nutariama, kad bus kažkur einama. Kažkur, pasirodo, esąs kitas baras. Ten Agnė be ceremonijų mane palieka, o pati linksmai čiauška su savo draugais.
Liūdnai kampe bestovintį pamato kažkokie du girti jaunuoliai, kurie sumano mano plaukus sutepti geliu ir baisiai juos suvelti. “Taip seksualiau”, - sako jie. Po to pareikalauja dvidešimt litų, kuriuos nuolankiai sumoku. Tuo tarpu kažkoks stuobrys ant mano Meilės klubų uždėjo ranką ir užmiršo nuimti. O tai jai visiškai netrukdo. O gal tai mano konkurentas? Nepanašu, nes jį nusitempia kita mergina, kuri, atrodo, yra jo draugė, nes nugirstu, kaip pavadina jį “gašliu kiaulinu”.
Nusikratęs tų dviejų idiotų, vienišas kamputyje geriu viską, ką pasiekia abi mano brangiosios rankos. Jos, deja, pasiekia tik butelius. Čia net laisvų merginų nėra, su kuriomis galėčiau paflirtuoti ir taip sukelti nors mažytį Agnės pavydą.
Apie trečią valandą ji pareiškia, kad važiuojame pas ją į namus. Nuo širdies nukrinta didelis akmuo, - vis dėlto ji neturi kito vaikino. Juk visą naktį išbuvo su manimi. Na, jei neskaitysime tų poros valandų, kai ji buvo mane visiškai užmiršusi. Jei iš tikrųjų ji būtų susiradusi kitą vaikiną, tai bent būtų pabandžiusi mane paklaidinti Kaune, palikti kokiame nors tualete. Viso to nebuvo. Aš laimingas. Dabar man net jos tėvai nebaisūs. Blogiausiu atveju jų akivaizdoje paprašysiu Agnės rankos ir širdies. Aš tam jau pasiryžęs. Juk ją labai myliu, o be to, ji neturi jokio kito vaikino.
Su tokiomis mintimis užmiegu apsikabinęs savo Meilę. Aš laimingiausias pasaulyje kvailys. Kaip aš taip galėjau galvoti apie Agnę. Juk ji pati nuostabiausia mergina pasaulyje. Net ir būdama pakankamai įgėrusi. Laimė tęsėsi iki ryto.
Prabundu. Mano Meilė miegodama apsikabina mane ir pavadina Dainiumi. Kas čia dabar? Koks aš Dainius - aš juk Rapolas. Tačiau ji atkakli - Dainiaus vardą pamini dar kelis kartus ir prie manęs priglunda. Čia tai bent - mane vadina kito vaikino vardu. Manyje viskas apsiverčia. Jaučiuosi pažemintas ir sutryptas, todėl nusprendžiu teatrališkai išlipti iš lovos ir išdidžiai išeiti. Geriausia, jei lauke būtų ne taip šalta - tuomet galėčiau išbėgti iki galo neapsirengęs ir dar garsiai šaukdamas. Dabar nebent belieka garsiai šaukti.
Deja, net ir to negaliu daryti, nes kaip tik tuo metu jos tėvas nusprendžia pasivaikščioti po virtuvę. Jo žingsniai mane išgąsdina ir priverčia pakeisti planus. Kol jis vaikšto, nieko aš apskritai nedarysiu, - tik kad jis nesumanytų užsukti. Viską ištversiu. Netgi savo meilės išdavystę. Tačiau jam atsigulus, jau nebeišeina desperatiškai šokti iš lovos ir klykti: “Tu myli ne mane, o Dainių”. Palaikys bepročiu. Aišku, toks ir esu. Todėl tyliai apsirengiu, atsisveikinu ir kuo skubiau išeinu.
Nueinu pas draugą. Ten ir prisigeriu. Prisigėręs nusprendžiu jai paskambinti ir paklausti, kas yra tas Dainius. Ji patyli ir atsako: “Mano vaikinas”. “Kaip tai tavo vaikinas, juk aš esu tavo vaikinas. Tu man sakei, kad mane myli, juk mes buvome pora...” Ji atsako: “Na, taip, aš vis ruošdavausi, bet taip ir nepasakiau, jog Kaune taip pat turiu vaikiną. Dabar, kai jau žinai jo vardą, yra gera proga viską išsiaiškinti”.
“O kur jis dabar?”
“Na, jis dabar Romoje. Jam komandiruotė”.
“O kaip dabar bus”, - klausiu
“Niekaip nebus” - atsako ji.
“Tai lieki su juo?”
“Aišku, kad lieku. Jo tikrai dėl tavęs nemesiu.”
“Ką gi, tuomet sudie, Mano Meile. Neprašysiu tavęs nei jo palikti, nei pas mane sugrįžti.”
Aš pritrenktas. Kaip tarakonas su pigia šlepete ant mano dujinės viryklės.
Tad štai kaip viskas buvo iš tikrųjų. Aš ją tris mėnesius mylėjau, o ji turėjo kitą vaikiną. Kadangi mes gyvename skirtinguose miestuose, jai lengva buvo tai nuslėpti. Taigi aš tebuvau tik meilužis. Tik pramoga. Skaudu.
Dar neatsigavus po šio smūgio, laukė kitas - rinkimus laimėjo Paksas. Buvo dvigubai skaudu - kas tik gali, tas ir apgaudinėja. Paksas apgavo tautą, pažadėjęs rūpintis atmosfera, o Agnė - mane, rašydama SMS, kad myli. Tiesa, dabar dar laukiu, kol Paksas su savo komanda man sugrąžins tikėjimą ir viltį. Tačiau kol kas jis to nesiruošia daryti. Tad 2003-ieji nieko gero nežada.
Mano sielą graužia sielvartas. Tiesa, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera - kartu su sielvartu sugrįžo ir kūrybinis polėkis, o aš numečiau tuos 2 kg, kuriuos priaugau per tris meilės mėnesius. Taigi aš dabar esu gražus ir laisvas, o be viso šito, dar laukite gražios pasakos pradžios su tokia baisia pabaiga.
Tikėjimo ir vilties belaukiantis Rapolas Rakalas ([email protected])
