Baigė darbą dar viena Seimo laikinoji komisija, kurios išvadų patvirtinimas atidėtas rudeniui. Nutekėjo daug laiko, išlieta nemažai rašalo. Komisijos išvados liudija, kad buvo stengtasi gilintis į šią bylą, primygtinai laikantis Seimo keltų užduočių.
Išvados praplečia žiniasklaidos atidengtą reiškinį, kvalifikuoja pražangas, prieštaringumus ir neaiškumus, tačiau tikrą politinį Turniškių reiškinio vertinimą palieka kažkam kitam. Jeigu toks kreivas ir girgždantis Lietuvos valstybės statinio stogas, tai ką kalbėti apie kitas mūsų politinės kūrybos problemas.
Ar galėsime įvertinti, kas yra Turniškių reiškinys politiniame mūsų šalies kūne? Ar sugebėsime panaudoti komisijos darbo rezultatus Lietuvos valstybės tobulinimo labui? Ar pasitenkinsim atpirkimo ožiais, ar sieksime – kaip dera įstatymų leidėjams – reaguoti į padėtį, kurioje taip ryškiai prasilenkia teisinės fikcijos ir tikrovė, su kuria visi susitaikė? Tuos klausimus teko kelti komisijos posėdžiuose, baiminantis, kad skaičiuodami krūmokšnius ir medžius, mes galime pamiršti Lietuvos politinio peizažo mišką. Bijau, kad taip ir atsitiko.
Kodėl knieti lyginti Turniškių procesą su Mobijaus juosta? Anot mokyklinių matematikos patirčių, tai yra juosta, turinti tik vieną paviršių. Jei paimsime popierinį žiedą, perkirpsime jį, vieną galą pasuksime 180 laipsnių ir vėl suklijuosime, tai gausime Mobijaus juostą. Jei kaip musė galėtumėme eiti stačia tokio žiedo siena, tai pradėję eiti vidinėje pusėje ir apėję ratą, atsidurtume žiedo išorėje. Tiesa, vienoje, persisukimo vietoje, reikėtų tarsi persiversti per galvą.
Kodėl aš kalbu apie šį mokyklinį pavyzdį? Ogi todėl, kad nagrinėjant Turniškių istoriją matyti, kaip įvairaus lygio nomenklatūra ir biurokratai iš teisės aktų susuka tarsi Mobijaus juostą ir atsiduria anapus įstatymo reikalavimų tarsi nieko nepažeisdami, tik „persiversdami per galvą“. Tai ne vienintelis ir ne pats svarbiausias, bet tiesiog chrestomatinis tokių manipuliacijų pavyzdys.
Štai, kaip tai įvyksta. Uždara aukščiausios sovietinės nomenklatūros buveinė buvo perimta nepriklausomos Lietuvos valstybės. Teisinis Turniškių pertvarkymas per keliolika metų sustojo pusiaukelėje, išlikęs kentaurišku dariniu. Turniškių žemė yra visuomeninės paskirties, t.y. joje sukoncentruotos prezidentų ir Vyriausybės vadovo rezidencijos, čia galima statyti tik visuomeninės, bet ne komercinės, juolab ne privačios gyvenamosios paskirties pastatus. Tuo visi įsitikino, kai 2003 m. gegužės mėnesį prezidentas Valdas Adamkus, turėdamas užleisti rezidenciją tuometiniam valstybės vadovui, pareiškė, kad pasistatys namus už savo pinigus, ir paprašė Vyriausybės žemės sklypo. Pasirodė, kad nei kaip prezidentas, nei kaip pilietis jis šioje vietoje statytis namo neturi teisės. Įstatymai nepasikeitė, bet po poros metų savo nuosavuose kotedžuose ar butuose toje pačioje vietoje jau gyvena gera dešimtis šeimų. Ir, ko gero, tai ne pabaiga. Vieniems neleistina, kitiems tapo leistina? Kokiu būdu? Štai čia ir prasideda „kūlvirsčiai“.
Kaip tai atsitiko ir kodėl taip sunku teisės kalba kvalifikuoti šį procesą? Disponavimas valstybės turtu yra itin reglamentuotas, todėl ir buvo įsteigta akcinė bendrovė ir jai perduotas reikalingas turtas (įskaitant ir dabartinę prezidento rezidenciją). Pagal Lietuvos įstatymus – tai jau nebe valstybės, o akcinės bendrovės turtas, kuriuo disponuojama pagal akcinės bendrovės įstatymą, ir parduoti jį galima ne privatizuojant, o tiesiog akcinės bendrovės valdybos sprendimu.
Kiti gudragalviški žingsniai: įsteigtai įmonei, kuri iš esmės tik eksploatuoja jai perduotą nacionalinį turtą, Vyriausybė sumažino subsidijas ir ji tapo nuostolinga, todėl turėjo arba bankrutuoti, arba parduoti dalį to turto. Bematant pasirinktas antrasis kelias, atvedęs prie sisteminių įstatymo dvasios, teisingumo ir moralės prasilenkimo. Net jai perduotą dabartinę prezidento rezidenciją akcinė bendrovė pardavė Prezidentūrai (t.y. tai pačiai valstybei) už Vyriausybės skirtus 3 milijonus litų ir bematant tuos pinigus panaudojo kotedžų statybai.
Dar daugiau: nutarta statyti Vyriausybės viešbutį-svečių namus, žinant, kad jis nė sekundės nebus viešbučiu ir nepriklausys Vyriausybei. Toliau jis tampa viešbučiais-kotedžais, galiausiai kotedžais, kurie ir parduodami. Tik po skandalo jie vėl tampa „viešbučiu“. Be to, šių statybų pradžia buvo nelegali, neturint reikiamų leidimų, už tai įmonės direktorius gavo administracinę nuobaudą.
Visi šie „kūlvirsčiai“ buvo atliekami žinant ir palaiminus Vyriausybės kancleriui Antanui Zenonui Kaminskui. Pagal tokią logiką, ar po to Vyriausybė turi moralinę teisę smerkti nelegalias statybas Neringoje, ar stebėtis užtverta gatve Klaipėdoje?
Apie tai, kad kotedžai buvo parduoti neskaidriai, net neatlikus įvertinimo, rašoma komisijos išvadose, bet kaip buvo parenkami pirkėjai, kokiais kriterijais vadovautasi? Štai norintieji įsigyti kotedžus ir nepriklausę biurokratų kastai pareiškime turėjo parašyti, kad sutinka būti tikrinami visų reikalingų tarnybų? Ir jie buvo tikrinami, nes yra vienos iš tarnybų raštas, kad „kompromituojančios medžiagos piliečių... atžvilgiu neturime“. Tačiau net ir tokia išvada nepadėjo šiems piliečiams, kitaip nei VIP personažams, įsigyti kotedžų Turniškėse. Apsigyvenimo Turniškių rezervate procedūra primena pastangas tapti svarbios ir slaptos organizacijos nariu, kai įsileidžiami tik „savieji“.
Tai, kas vyko Turniškėse, yra politiškai simbolinis procesas. Jis atspindi naujosios valdžios kastos formavimosi tendencijas ir yra visiškas mūsų įsisvajotos demokratijos antipodas. Šiandien turime ryžtingai apsispręsti tikram pavėluotos desovietizacijos žingsniui ir išardyti šį prieštaringumų židinį. Arba nacionalizuoti tai, kas teisėtai neteisėtai jau tapo privačia nuosavybe šioje valstybės teritorijoje. Baisiausia tai, kad pavyzdys, ypač aukščiausių valdžios sluoksnių, neišvengiamai yra užkrečiantis ir bus mėgdžiojamas. Svarbiausia, nepasitenkinti komisijomis ir neleisti visa tai užmiršti.
Seimo laikinoji komisija, atsakydama į Seimo suformuluotus klausimus, iš esmės nuėjo smulkmeniško kaltųjų iešmininkų ir savanaudžių naujosios valdžios kastos atstovų gaudymo keliu. Įvardytų kaltųjų pasigedo ir prezidentas V. Adamkus.
Žinoma, toks noras pagrįstas ir teisingas, tačiau jis prašyte prašosi teisėsaugos institucijų atsakymų. Juk jau ne kartą Seimo komisijoms priekaištauta, kad bandomos dubliuoti teisėsaugos ir spec. tarnybų funkcijos. Todėl, manau, kad sunkiausia Turniškių byloje išsilaikyti ant kompetencijos bėgių. Seimas visų pirma yra politinio padėties įvertinimo ir įstatymų leidybos misijos šioje byloje vykdytojas. Jis turi visų pirma nuspręsti, ar Turniškės ir į jas panašios sovietinės valstybės skeveldros apkritai turi likti mūsų valstybės kūne. Kokio nors kanclerio pavardė ar kaltumo insinuacija čia iš esmės nieko nepakeis.
Ramūnas Garbaravičius yra Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
