Pasaulis sparčiai keičiasi, jo raidos problemos ir perspektyvos tampa vis globalesnės. Pokyčiai vyksta labai greitai ir yra sunkiai nuspėjami. Ar kas išdrįstų pasakyti, kaip kis mūsų gyvenimas artimiausius 10, 20 ar 40 metų? O kaip pasirengti gyventi ateityje, kurios neįmanoma nuspėti?
Lietuvoje vieni ieško užuoglaudos pas burtininkus ir pranašus, tokius kaip Lena Lolišvili, kiti patyliukais guodžiasi Karlo Marxo mokymu, pagal kurį socialiniai procesai yra dėsningi, neišvengiami ir todėl esą prognozuojami. Tačiau gyvenimas šaiposi iš tokių pranašysčių. Žmogiškosios tikrovės nelemia nei žvaigždžių padėtis, nei žmonių išgalvoti dėsniai.
Akivaizdu, kad vykstant sparčioms permainoms turi keistis žmogaus savivoką lemiantys intelektiniai ir kultūriniai orientyrai. Juos paprastai padėdavo suformuoti mokyklos ir universitetai. Tačiau jie taip pat įtraukti į permainų sūkurį ir yra blaškomi vis atsinaujinančios nežinomybės ir netikrumo.
Tuo tarpu nuolatinį naujovių antplūdį patiriantis žmogus, kurio tikslas – prisitaikyti bet kokia kaina prie permainų, praranda dvasinį ryšį su tikrove, jo intelektinis ir kultūrinis akiratis susiaurėja. Švietimo, pirmiausia aukštojo mokslo sistema privalo atsižvelgti į šią problemą ir atitinkamai keistis – ne lenktyniaudama su permainomis ar plaukdama pasroviui, bet ieškodama tvirto pagrindo jaunuomenės ugdymui.
Šiandieninės visuomenės raidos tendencijos lėmė, kad vis aktualesnis tampa „mokymosi visą gyvenimą“ principas. Pasaulis kinta taip greitai, jog laikai, kai įgijęs specialybę galėjai tikėtis visą gyvenimą dirbti vieną darbą – ar bent jau darbuotis vienoje srityje, – praėjo negrįžtamai. Per žmogaus gyvenimą vienos darbo sritys sunyks, o naujos, kurios, jam besimokant, atrodė net neįsivaizduojamos, atsiras. Dauguma žmonių bent keletą kartų per savo gyvenimą turės keisti specialybę.
Šitai kelia naujus iššūkius aukštajam mokslui. Jaunam žmogui pirmiausia reikia suteikti įvairiapusį bendrąjį išsilavinimą, pamatą, ant kurio vėliau bus galima „montuoti“ ir „permontuoti“ įvairias specialybes ir specializacijas. Šis pamatas turi plėsti kultūrinį jauno žmogaus akiratį ir, vadinasi, teikti pirmumą humanitarinę intelektinio išprusimo šerdį sudarančioms žinioms. Jis turi būti klasikinis ir universalus – juk kalbame apie universitetus, o ne apie sovietinio tipo profesinius technikumus. Universitetus turi baigti išprususios asmenybės, o ne siaurai specializacijai užprogramuoti robotai, tarp kurių dauguma bus kultūriniai analfabetai.
Kadangi neįmanoma tiksliai prognozuoti, kaip kis pasaulis, žmogus turi sugebėti savarankiškai orientuotis tarp globalių problemų, praeinančių aktualijų ir „amžinųjų klausimų“. Taip jis taps sunkiau pažeidžiamas, nuolatinės permainos neišmuš jo iš vėžių, nežlugdys jo vertybių ir vidaus nuostatų. Platesnio akiračio žmogus nepasiduos taip lengvai cinizmui ir pasyviam konformizmui susidūręs su sunkumais ir negerovėmis. Jis bus tvirtas principų lygmeniu ir gana lankstus praktiškai. Turėdamas vertybinį stuburą, jis neprisiriš prie praeinančių dalykų, bet kartu gebės išlaikyti reikiamą konkurencingumą.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, filosofijos, istorijos ir literatūros klasikos žinios gali daugiau padėti gyvenime, nei programavimo pagrindų išmanymas arba vadinamoji politologija, kai skaičiuojama, kiek ženklų yra partijų programose, o politinis gyvenimas braižomas grafikais ir lentelėmis.
Universalios žinios, tikrasis – klasikinis – universitetinis išsilavinimas nesensta. Sokrato, Platono, Aristotelio ar Cicerono mokymas nepraranda prasmingumo ir aktualumo tūkstantmečiais. Universitetuose pirmiausia reikia studijuoti Šekspyrą, Dantę, Sofoklį, o ne išgalvotus „mokslus“, tokius kaip edukologija ar viešasis administravimas. Fundamentalios humanitarinės studijos – tai būdas ugdyti mąstymo gebą. Šiandien aukštojo mokslo sistemai šis tikslas, deja, nėra pirminis.
Jaunas žmogus turi išmokti analizuoti aplinką, save, priimti sprendimus, įvertinti padarinius ir tendencijas. Jis turi gebėti vertinti savo silpnąsias vietas ir išmokti mokytis. Tik po to jis turi rinktis specialybę, suprasdamas, kad daro tai anaiptol ne vieną kartą ir ne visiems laikams. Tada būtinybė keisti darbą nebetaps katastrofa. Maža to, iniciatyvus žmogus, suprasdamas bendrąsias tendencijas, ieškos sprendimų nelaukdamas, kol taps bedarbiu.
Klasikines universitetines studijas baigęs žmogus susikurs vertybinį pagrindą, geriau suvoks savo poreikius ir prioritetus, taps ekonomiškai ir intelektualiai savarankiškas, bus visuomeniškai aktyvus Lietuvos pilietis. Mano nuomone, būtent tokių piliečių, o ne darbo jėgos „liaudies“ ūkiui ugdymas yra tikrasis Universitetų iš didžiosios raidės uždavinys.
Kaip sako neokonservatizmo Jungtinėse Valstijose pradininkas ir įkvėpėjas Irvingas Kristolas, norėdami spręsti problemas, kurios šiandien iškyla liberaliosioms demokratijoms, iš techninių mokslų atstovų turime reikalauti ne papildomų techninių žinių, bet moralės dalykų išmanymo. „Tam reikia ne gamtos ar tiksliųjų mokslų, o humanitarinių studijų, nes gamtos ar tikslieji mokslai nesuteikia moralinio išprusimo. Neišmoksite mąstyti apie gėrio ir blogio problemas, studijuodami gamtamokslius. Tam reikalinga humanistika“, – pažymi I. Kristolas („Is Technology a Threat to Liberal Society?“// Public Interest: American Enterprise Institute, 2001).
Tai, ką rašo JAV neokonsevatorius apie moralinio ir humanitarinio išprusimo stoką, yra geras pagrindas jo idėjiniams bendravardžiams Lietuvoje teikti ir grįsti siūlymus aukštojo mokslo reformai.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
