Čia daug muzikinių nuorodų. Gal net per daug.
Klausydamas Rammstein, svarsčiau, ar tokia muzika patiktų daktarui Goebbelsui, nacistinės Vokietijos propagandos ministrui.
Rammstein – ne tiek muzikinė, kiek ideologinė problema. Atleiskite, kokios kilmės yra metalas? Ar tik ne anglosaksiškos? Taip, žinoma! Ir dar proletariškos.
Metalas dehumanizuoja žmogų, pasakytų daktaras Goebbelsas. Vien todėl, kad pagal metalą lengva trūkčioti, bet labai sunku žygiuoti.
Nors kai kas žygiuoja.
Bet skamba ne žygio daina.
Humaniška ir humanistinė muzika yra tokia, kuri žmoniškai kilnoja kojas. Net jeigu tai Das Panzerlied – šarvo daina (tankistai ir tankas, sakyčiau, yra vienas darinys).
Pagal patriotinę muziką lengva eiti.
Dėlioju nuorodas, kurios nerėžė ausies dr. Goebbelsui:
itališka,
rumuniška,
prancūziška muzika.
Galbūt, žodį Metal pakeitus žodžiu Volk bjaurus svetimkūnis išnyks?
Manyčiau, kad Kalifenzorn yra žmoniška muzika.
(Klausiate, kas valdo pasaulį? Pasaulį valdo tie, kurie valdo dūdmaišį. Tai yra tokia aiški nuoroda, kad net neįdomu spėlioti. Kada nors parašysiu apie tai, ką jūs patys gerai supratote iš šios užuominos.)
Pabaigai – daina, kuri man labai patinka. Net jeigu ji patiko Goebbelsui, jis negalėjo leisti, kad tai transliuotų Trečiojo Reicho radijo stotys.
Dainos istorija tokia. Gal 1941 m. rusė emigrantė, grožio konkursų nugalėtoja, dainų kūrėja ir atlikėja Anna Betulinskaya parašė dainą, taip tikėdamasi uždegti su Hitleriu kovojusius savo tautiečius. (Vieną jos kūrinį vėliau pasigavo Edith Piaf, tačiau dabar siūlau šios nuorodos nemygti.)
Labiau žinomas sceninis autorės vardas – Anna Marly. Jos kilmingą tėvą nužudė bolševikai, tad jokių simpatijų Stalinui ji nejautė. Žodžiai buvo išversti į prancūzų kalbą, 1943 m. autorė atliko kūrinį per Londono radiją. Greitai daina tapo Prancūzijos pasipriešinimo kovotojų himnu.
Minint generolo de Gaulle‘o kreipimosi į prancūzus per Londono radiją 60-metį, Annai Marly buvo suteikta garbė iš naujo uždegti ugnį po Paryžiaus Triumfo arka (generolo verta pasiklausyti tiems, kurie lavina savo prancūzišką iškalbą).
Tos dainos pavadinimas gana paprastas: Chant des partisans.
P. S. Užuot komentavę, geriau pamaigykite šio įrašo nuorodas. Čia dar pora tiems, kuriems nenusibodo.
Once in a lifetime by Anna Marly.
La complainte du partisan – populiari Marly daina, įėjusi į Leonardo Coheno ir Joan Baez repertuarą (visai negaila, kad vaizdeliai kartojasi – Anna buvo graži moteris).
