Vilniaus valstybiniame mažajame teatre šiandien bus rodomas premjerinis spektaklis "Belaukiant Godo". "VL Vakaro žinios" prakalbino šio spektaklio režisierių bei teatro meno vadovą Rimą Tuminą.
Mažasis teatras "gyvena" statybose. Zuja darbininkai, griaunamos sienos, repetuojami ir statomi nauji spektakliai. Kada žmonės galės pamatyti visiškai suremontuotą teatrą?
Planuojame, kad 2004 m. spalio antroje pusėje turėtume pradėti normaliai dirbti. Repetuojame, kaupiame spektaklius. Teatras be repertuaro būtų tiesiog pastatas.
Dabar susigyvenome su statybininkais, jie - kaip teatro nariai. Ir jie, ir aktoriai maišomės, vieni kitiems trukdome. Kartais ir šąlame, ir plaukiame, ir tekame. Yra mažų remontinių katastrofų, bet svarbiausia, kad išbandydami salę su žiūrovais ieškome maksimalaus varianto. Šiais laikais žiūrovai ieško komforto. Praėjo tie laikai, kai teatrai nepasižymėdavo komfortabilumu, o salė būdavo gyva ir žingeidi.
Reikia išnaudoti architektūrinę erdvę ir išlaikyti dvasią, kuri buvo čia. Yra išlikusi Mikalojaus Konstantino Čiurliono tapyta uždanga, kuri šiuo metu restauruota. Ji taip ir vadinasi - Teatro uždanga. Ketiname ją kitais metais atsigabenti ir eksponuoti. Matyt, reikėtų galvoti apie paminklinę lentą, kurioje atsispindėtų Jonas Basanavičius, M.K.Čiurlionis, 1918 m. signatarai, kurie čia rinkdavosi.
Šiek tiek buvo keista, jog Jūs pastatėte "Belaukiant Godo". Kada Jums kilo idėja į sceną perkelti šį kūrinį?
Aš nemėgstu pats savęs! Todėl nežinau. Nemoku. Paprieštarauju sau.
Dramaturgija daug diktuoja, esu nuolankesnis dramaturgui. Galbūt priešpriešos neieškau. Su amžiumi bandau į ją įsiklausyti. Toks amžius, kaip mano, yra laiko riba, kai tampa svarbus egzistencijos klausimas.
Laiko atkarpos švystelėjime esame dar matomi, apšviesti ir kažkam dar reikšmingi, nepraradę vilties prasmės. Laiko atkarpa yra mūsų daina, kurią dar galima išgirsti. Gyvenimas bėga, o mirtis dainuoja. Vilties giesmė - stiprėjanti, primenanti. Todėl tas laikas yra kurti save ir laikas duoti ženklą apie save, pasiųsti signalą. Visa tai yra bandymai atitolinti mirti, žinant, kad ji neišvengiama.
Negyventi yra daug daugiau motyvų nei gyventi. Dabar, mano amžiuje, suvoki daugiau, bet tai sunkiau išreikšti, nes pritrūksta priemonių ir drąsos, ryžto tai išreikšti. Tampi atsargesnis. Mes išmokome klausyti, išmokome būti atsargiais, įdėmiais laikui. Išmokome jį girdėti ir saugoti nekoncentruodami pastangų laukimui.
Tarybiniais laikais galvojome, kad Godo yra Dievas, kuris buvo nuo mūsų atskirtas. Tais laikais mąstyti, kad tai Dievas, buvo labai drąsu. Mums tų personažų būdavo gaila, mes juos užjausdavome, kaip užjausdavom visą nuskriaustą pasaulį. Ir tikrai nieko nežinojome apie laiką.
Nė vienas spektaklis man taip neatrodo neužbaigtas kaip šis. Jo nesinori užbaigti. Tai turėtų panašėti į teatrinį vakarą, kuris tęsiasi be pabaigos.
Beje, spektaklyje yra naujas aktorius. Teisingiau, senas naujas aktorius Vytautas Šapranauskas, dėl tam tikrų aplinkybių premjeriniame spektaklyje negalėjęs dalyvauti.
Vilniaus mažasis teatras ir Rusų dramos teatras ketina statyti skandalingą pjesę "Vaginos monologai". Nejau ji tokia "galinga", kad pešamasi dėl jos pastatymo?
Atvirai pasakysiu, pjesė yra nesvarbi. Ji yra avantiūristinė. Aš stebiuosi tokiu jos protegavimu. Ar Europa nebežino, ką daryti?
Grožį juk galima įžiūrėti ir kitose kūno dalyse. Vertybes aš kitaip suvokiu, esu konservatyvus. Vertinau ir vertinu grožį, žmogaus likimą, mirties dainą. Kiek mes iškvailėję? Sukelta dirbtinė banga. Juk tai - publicistika.
Net nepasakyčiau, kad tai kūrinys. Galima inscenizuoti medicininį žurnalą. Arba galima inscenizuoti knygą "Seksualinis moters gyvenimas".
Bet kiek ta avantiūra yra populiari? Aš manau, kad gal ko neįžiūriu, nesuprantu, gal klystu. Gal tai įdomu režisieriams ir aktoriams? Aš išsigandau savęs, gal jau per senas? Bet jei atsisakysi, paneigsi ją, sulauksi atsakymų - tu pasenai, tu nesupranti, tu nejauti literatūrinio, teatrinio pulso, neatsinaujini.
Aš suprantu, kad remiama pjesė. Kad tai - europinio masto afera. Man bus įdomu pasižiūrėti, gal reikės keisti meninę orientaciją.
Europa užmiršo istoriją. Nežino, kaip mes gyvenome sovietmečiu. Pastatę Žemaitės "Marčią" galėtume sukrėsti moters likimu, beteisiškumu, seksualiniu nepatenkinimu, nes Jonis prie jos neina. Būtų įdomu šį kūrinį įvertinti šiuolaikiniame kontekste.
Juk kaime dar nelabai kas pasikeitė. Dar daug tokių kotrynų, kurios nori mylėti, kurios girdi Vilniaus garsus. Apie ką ji galvoja, verkia naktimis?
Vakarų trumpa atmintis. Toks jausmas, kad jie vaginos niekada nematę. Tik veidrodėlyje. Lietuvės moterys puikiai mato ir dėl to nėra problemų.
Kaip ten bebūtų, kaip meno vadovas sakau - reikia skandalingo spektaklio.
Jūs buvote vienas iš nedaugelio menininkų, kurie prezidento rinkimuose rėmė ne Valdą Adamkų, o Rolandą Paksą. Kodėl?
Manau, jog niekada tokio šaunaus, inteligentiško, aristokratiško prezidento, kaip Valdas Adamkus, neturėsime. Garbė, šlovė jam.
Jo epocha baigėsi su pakvietimu į NATO ir Europos Sąjungą. Džordžo V.Bušo atvykimas anaiptol nepadėjo, kaip buvo tikimasi, bet buvo uždanga, finalas. Epochos pabaiga. O dabar reikia klaidos, netgi sumaišties. Alberas Kamiu yra pasakęs, kad valdžia yra šansas daryti neįmanoma. Mums reikia padaryti neįmanoma.
Mes niekada nebūsime pakraštys, provincija, mūsų pastangos - ne bevaisės. Mes skubėjome į Europos Sąjungą, labai skubėjome. Man atrodo, kad dar neatlikta išpažintis ir savęs nesuvokiam. Rajonuose ir miesteliuose vyksta drama, kai ant Nepriklausomybės aukuro dar ir dabar žmonės deda galvas.
Dar nesibaigė tas procesas, nes štai norima apdovanoti signatarus, reikalaujama jiems pensijų po 3 tūkstančius. Nevalia taip elgtis. Negražu kalbėti, kad jie skursta, tarytum tik jie skurstų. Tai žeidžia.
Negirdėjimas. Nepasimokymas. Cinizmas. Nihilizmas yra tarsi terpė tarp žmogaus ir taip vadinamo elito. Jeigu mes žudome savo kūdikius, jei deginame juos krosnyje, tai darome mes. Tai reikia įvardinti. Mes norime įsilieti į Europos Sąjungą ir pradingti. Juk mes aukštos moralės tauta. Reikalinga išpažintis, reikia savyje kai ką prakeikti, sugebėti prakeikti.
Visi mes iš kaimo. Jaučiu save ten, suprantu save geriau ten - gamtoje, kaime. Jie yra mano žmonės.
Svajūnas Sabaliauskas, "VL Vakaro žinios"
