Pradėti komentarą šiais žodžiais paskatino ne tik atverstas kalendorius ir pagaliau nusistovėję vasariški orai. Kažkada lietuvių kino meno retrospektyvoje mačiau taip pavadintą filmą. Paskui skaičiau, kad tas kino pasakojimas apie nykstantį provincijos miestelį buvo kritikuojamas dėl to, kad herojų ydos ir problemos kuria beviltišką gyvenimo vaizdą.
Sovietų laikais toks miestelio likimas, kaip mums liepdavo galvoti, buvo tiesiog neįmanomas. Šiandien, kai gyvename savo galva, matome, kad visiškai įmanoma nyki ne tik mažų miestelių, bet ir visos Lietuvos lemtis. Priežastis panaši - šiandieninio Lietuvos politinio spektaklio herojų problemos ir ydos.
Norime to ar ne, vieną kartą turime pripažinti, kad valstybė jau sukarikatūrinta iki pasibaisėtino vaizdo. Aukštuose valdžios ešelonuose vyksta atvira nesutaikoma kova dėl įtakos, raikant iš valstybės biudžeto bei Europos Sąjungos lėšų iškeptą pyragą. Akivaizdu, kad tokio amoralaus įtakingųjų elgesio Lietuvos žmonės dar nebuvo matę.
Tarsi kozirius iš rankovių prie kortų stalo traukiantys sukčiai, politikai švaistosi tikromis ar tam reikalui specialiai konkurentams kompromituoti sukurptomis pažymomis. Seimo veikla paralyžiuota - dėl nesibaigiančių rietenų ir intrigų produktyviam darbui neliktų laiko net ir tuo atveju, jeigu parlamento vadovybė būtų suinteresuota mobilizuoti Seimo narius darbui dėl geresnio juos išrinkusios tautos gyvenimo.
Deja, pastarųjų savaičių Seimo darbą atspindi tik viena po kitos kuriamos komisijos, kurios, kaip teigia patys jų tyrimo subjektai, turėtų tik užglaistyti skandalus.
Dažnai televizijų tiražuojamas susirūpinimas Seimo pirmininko veide anaiptol nereiškia, kad parlamento vadovas sugeba arba nori deramai atlikti savo pareigas. Atsitiktinai užėmęs šį postą, A. Paulauskas dėlioja savo politinės perspektyvos pasiansą, o Lietuvos žmonės yra paversti begėdiškų grumtynių dėl postų ir pinigų žiūrovais.
Ilgai nesigirdėjo į dviprasmišką padėtį patekusio prezidento balso, vertinant Vilniaus mero A. Zuoko ir ūkio ministro V. Uspaskicho žūtbūtinį susirėmimą, šiandien kažkodėl tapusį Lietuvos politinio gyvenimo ašimi. Prezidentas tylėjo lygiai taip pat, kaip ir prieš Pergalės dienos šventę Maskvoje, palikęs valstybės piliečius lieti emocijas, skaldytis ir blaškytis.
Niekas nepaaiškėjo ir taip lauktame kreipimesi į šalies visuomenę. Net nejuokinga girdint, kaip valstybė vadovas, tėviškai pabaręs neįvardytų partijų lyderius, nežinia kodėl bijo ištarti jų pavardes ir apsiriboja tiesiog reikšdamas susirūpinimą ir moralizuodamas.
Kita vertus, žinant prezidento galių ribas, tenka pripažinti, kad jis iš tikrųjų daugiau ir negali - tik reikšti susirūpinimą ir moralizuoti. Bet ar Lietuvoje taip viskas stabilu, ramu ir tvarkinga ir mes galime sau leisti turėti valstybės vadovą be realios valdžios, vadinasi - ir be asmeninės atsakomybės?
Matydamas jau sunkiai bekontroliuojamą situaciją Lietuvoje, mano įsitikinimu, V. Adamkus turėjo pats parodyti iniciatyvą - sušaukti politines partijas ir kartu spręsti klausimą dėl prezidento galių padidinimo. O gal V. Adamkui paprasčiau tų galių neturėti, šitaip pateisinti savo neveiklumą ir likti amžinu „moraliniu autoritetu“? Tačiau vargu ar taip klostantis įvykiams, V. Adamkų gali paguosti kai kurių filosofų vis dar paslaugiai peršama nuomonė apie nesuteptą jo reputaciją, tarsi skydą nuo atgrasių istorinės tėvynės realijų. Kad ir kaip būtų gaila, V. Adamkaus, kartu su konservatoriais atidavęs užjūrio vertelgoms “Mažeikių naftą”, pats pamynė savo reputaciją.
Pastarosiomis dienomis viešumon iškilo juodosios „Rubicon group“ buhalterijos herojus, milijonus už kai kuriuos Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus priglaudęs paslaptingasis „abonentas“ iš Užupio. A. Zuokas teigia, kad „abonento“ nepažįsta. Prokurorai, pasirodo, seniai pažįsta, bet laiko tą pažintį stalčiaus dugne ir jeigu ne LNK pranešimai apie šį personažą, kaip matyti, visuomenė nebūtų nė išgirdusi.
Su tokiu prokurorų darbo stiliumi buvau susidūręs, kai eidamas valstybės vadovo pareigas sužinojau, jog daugiau kaip pusę metų prokuratūroje nejudinama guli kontrabandininkams talkinusių teisėjų byla.
Kalbėti apie moralią politiką arba moralę šių dienų aukščiausiuose Lietuvos politikos sluoksniuose yra bergždžias reikalas, todėl nenuostabu, kad amoralumo ratilai nusirita iki žemesnių valstybės institucijų ir demoralizuoja pačią visuomenę.
Kaip pilietis ir buvęs Vilniaus meras noriu pasidalyti mintimis apie dar vieną viešųjų ryšių specialistų nuolat kurpiamą mitą, neva A. Zuokas yra geras miesto šeimininkas.
Atsakingai pareiškiu, kad Vilnius yra netvarkomas. Vilnius yra niokojamas. Vienur kitur išsišovę dangoraižiai tik be galo naiviam arba sąmoningai meluojančiam žmogui gali kelti primityvius palyginimus su Niujorku.
Miestas neturi vieningos architektūros koncepcijos. Beatodairiškos, dažnai savavališkos statybos skverų, žaliųjų miesto salelių sąskaita rodo ne šeimininko nuovoką ir ranką, o tai, kad Vilniaus, kaip unikalaus Europos miesto, viziją užgožia vienadieniai verslo interesai.
Šią mintį patvirtina ir UNESCO ekspertai, padarę išvadą, kad metodiškai darkomam Vilniaus senamiesčiui gresia būti išbrauktam iš pasaulinio paveldo objektų sąrašo.
Dažnas vilnietis patvirtins, kad mieste laiku neišvežamos šiukšlės. Tačiau tikriausiai ne daug kas įsivaizduoja, kokia rimta yra kanalizacijos problema, kuri laukia nesulaukia kardinalių sostinės valdžios sprendimų. Užtat plika akimi, kaip ir šiukšlynai, matyti netvarkomi daugiabučių namų kiemai, duobėti privažiavimai, automobilių nesutalpinančios aikštelės.
Kiemų tvarkymui 1997-2000 metais kasmet skyrėme po 3-4 milijonus litų. Šiais metais, nors miesto biudžeto galimybės kur kas didesnės, tam tikslui skirtas tik vienas milijonas litų.
Vaikų žaidimų aikštelės, kurias įrengėme prieš kelerius metus, jau atgyveno savo amžių, tačiau nieko nedaroma joms atnaujinti arba pertvarkyti.
Vilnius jau šiandien dūsta nuo transporto kamščių, tačiau aplinkkelių problema nesprendžiama. Tad kokiais žygiais sostinę šlovina jos meras?
Kadangi Gedimino prospekto rekonstrukcija, savivaldybės pastato perkėlimo į dešinįjį Neries krantą idėja, Mindaugo tilto ir estakados prie Spaudos rūmų projektai gimė ne A. Zuoko laikais, dabartiniam merui priklauso nuopelnai už sužlugusį oranžinių dviračių vajų bei paplūdimio su trimis palmėmis ant Neries kranto įkūrimą.
Vilniaus savivaldybės 2004 metų pradžioje priimtas sprendimas vienašališkai nutraukti sutartį su automobilių stovėjimo aikštelių bendrove iš Norvegijos šiomis dienomis sulaukė pasekmių - ši bendrovė pateikė Lietuvai ieškinį, kuriuo reikalauja atlyginti 128 milijonus litų nuostolių. Jeigu Tarptautinis investicinių ginčų centras patenkins ieškinį, jį atlyginti turės ne A. Zuokas, o visi Lietuvos žmonės.
Beje, vilniečiai jau ne pirmi metai už mero iniciatyvas moka ne tik litais, bet ir sveikata. Vien Vilniaus šilumos tinklų nuoma bendrovei „Dalkia“ kasmet miesto biudžetui atneša 10-15 milijonų litų nuostolių. Šį šaltą pavasarį mero rūpesčiu šiltai gyveno Seimas ir savivaldybė, užtat šalo darželinukai.
Kam dar gyvenimą šildo Vilniaus mero darbai? 240 miesto mokyklų ir darželių šilumos sistemas „prižiūri, aptarnauja ir modernizuoja“ „Rubicon group“ tinklo bendrovė „Rubicon apskaitos sistemos“. Tokiu būdu verslininkai įgijo teisę statyti šiose įstaigose naujus šilumos mazgus. Įvykus sandėriui, jie padvigubino šios paslaugos kainą ir savivaldybė vietoj numatytų 5,5 milijono litų atseikėjo A. Zuoko aplinkos verslininkams 11 milijonų.
Komentarą vis dėlto norėčiau užbaigti ne tokia niūria kaip Raimundo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ gaida.
Birželio 3-ioji - Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio 17-osios metinės.
„Atėjo diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas kūno ir dvasios jėgas, - kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“.
Kada šie Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo atidarymo minutę ištarti Poeto žodžiai virs kūnu? Ar virs kada?
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
