- Ne pirma jau ta piliulė... Man sunku... Sunku net pagalvoti, kad taip viskas vyksta. Aišku, niekas dar neprarasta, turime teorinių šansų ir reikia žaisti. Reikia surasti savyje stiprybės, laimėti prieš ispanus ir tada viską bus galima dėlioti.
- Komandoje yra dvylika aukšto lygio krepšininkų. Kodėl aikštelėje veiksmai tokie išsiderinę?
- Mano nuomone, tiek mums, tiek ispanams, koją pakišo paskutinės draugiškos rungtynės Vilniuje. Ispanai po tų rungtynių prarado pasitikėjimą, o mes per daug pasipūtėme. Ir vienai, ir kitai komandai čempionatas nepavykęs.
Su tomis rungtynėmis viskas tarsi baigėsi. Pamenu, kaip žaidėjai ir žiūrovai džiaugėsi „Siemens“ arenoje. Atrodė, tarsi pasaulio čempionatą būtume laimėję. Pergalė buvo įspūdinga, bet po jos tarsi į sieną atsimušėme.
Gal vyrai galvoja, jog jie yra tokie stiprūs, kad pergalė pati turi ateiti... Nors neturiu žaidėjams jokių priekaištų dėl kovingumo, noro, pastangų... Visi stengiasi, bet niekas nepavyksta. Net nesuprantu, kodėl nepavyksta.
- Pats buvote aukšto lygio krepšininkas. Iš savo patirties galite pasakyti, kas nutinka komandai, jog ji staiga ima ir nustoja žaisit?
- Daug dalykų yra nepaaiškinamų. Iš savo patirties galiu prisiminti Zagrebe vykusį Europos čempionatą, kai mes su Sąjungos rinktine užėmėme trečiąją vietą. Tada visiškai nesiklijavo žaidimas. Draugiškuose turnyruose viskas buvo gerai, o atvažiavus į Zagrebą visiškai niekas nepavyko. Tuo metu Sąjungos rinktinei užimti trečiąją vietą buvo nusikaltimas.
Po tų metų viskas vėl gerai vyko. Nesuprantu... Nesuprantu, kas įvyko. Manau, kad tai yra kiekvieno žaidėjo vidinio kovojimo su savimi galimybės. Aišku, visi esame priblokšti, pritrenkti, bet vis tiek turime surasti jėgų ir pasiruošti paskutiniam žygiui.
- Jau žiūrėjote ispanų žaidimą?
- Ispanus mes žinome nuo A iki Z. Esmė ne tame. Mes žinojome ir slovėnus. Tą pačią slovėnų komandą mes be jokio vargo įveikėme draugiškose rungtynėse. Mūsų problema yra tai, kad nepavyksta aikštelėje įgyvendinti to, ką mes pasiruošiame. Tai pavėluojame metru, tai po užtvaros ne taip apsiginame. Vyrų labai nespaudžiame, nes jų kaltės čia turbūt mažiausiai.
Didžiausia mūsų, trenerių, kaltė, nes neišreikalaujame žaidybinės disciplinos ir tvarkos, kuri turi būti ir kuri buvo per kontrolines rungtynes. Turiu galvoje drausmę aikštelėje. Žiūrėsime, gal šį kartą pavyks.
Eimantas Skersis
