Lietuvoje pristatant pensijų sistemos privatizaciją dažnai buvo remiamasi neva labai teigiamu Čilės patyrimu, demonstruojančiu, kad individualus taupymas privačiuose pensijų fonduose gali iš karto išspręsti keletą uždavinių: padidinti žmonių, dalyvaujančių privačiose pensijų schemose, pensijas ateityje, pagyvinti kapitalo rinką, sumažinti naštą šalies biudžetui, formuoti naują savininkų (turimi galvoje individualiai pensijoms taupantys) klasę...
Nuo Čilėje 1981 metais pradėtos pensijų reformos praėjo beveik ketvirtis amžiaus. Ten dalis žmonių, prisijungusių prie privačių pensijų fondų, jau yra sulaukę pensinio amžiaus. Taigi jie gali lyginti pažadus su tikrove, o to dar negali padaryti Lietuvos piliečiai, priėmę tokį pat sprendimą.
„The New York Times“ pateikia tokį pavyzdį: darbuotojas, gavęs maždaug 950 dolerių mėnesinį atlyginimą ir 24 metus mokėjęs 10 proc. savo darbo užmokesčio dydžio įmokas, gaus 315 dolerių per mėnesį pensiją. Jis yra nusivylęs, nes jo draugai ir kolegos, kurie gavo tokį pat atlyginimą, tačiau liko senojoje sistemoje, gauna 700 dolerių mėnesinę pensiją iki mirties. O jam pensijų fondai garantuoja pensiją tik 20 metų. Jei jis išgyventų ilgiau, gyvenimo saulėlydyje liktų be pajamų. Šis pavyzdys pateikiamas kaip tipinis, atspindintis daugelio pensininkų padėtį. Kaip pripažįsta kai kurie apklausti Čilės piliečiai, 90 proc. privačių pensijų fondų dalyvių, jei jiems būtų suteikta galimybė, grįžtų į senąją sistemą.
Čilės privačių pensijų fondų dalyviai yra nepatenkinti ne tik pensijų dydžiu, kuris pasirodė esąs mažesnis, nei tikėtasi. Juos piktina ir kiti dalykai, dalis kurių daro įtaką ir pensijų dydžiui.
Žmonės yra nepatenkinti tuo, kad kaip neseniai patvirtino Pasaulio bankas, nuo 25 proc. iki 33 proc. visų individualių įnašų „suvalgo“ įvairūs komisiniai, mokesčiai, kuriuos savo naudai iš individualių pensinių sąskaitų atskaito pensijų fondai. Sunkiai čiliečiai pripranta ir prie to, kad privačių pensijų fondų pelno norma svyruoja, įvairiais skaičiavimais, nuo 30 iki 50 proc.. Nelengva būtų surasti kitą tokią ekonominės veiklos sritį, kurioje nuolat būtų gaunamas tokio lygio pelnas.
Privačios sistemos šalininkai tokią aukštą pelno normą aiškina kaip atlygį už didelę riziką, tačiau ne visi su tuo sutinka sakydami, kad daug didesnę riziką prisiima privačių pensijų fondų dalyviai vertybinių popierių kainos, jų teikiamų pajamų kritimo ar pensijų fondų bankroto atveju. Be to, privačių pensijų fondų kritikai nurodo, kad rizika, apie kurią kalba privačių pensijų fondų atstovai, jų atžvilgiu nėra tokia didelė, nes stengiamasi investuoti į saugiausias, vadinasi, nebūtinai pelningiausias, sritis. O saugiausia tokių įdėjimų sritis yra vyriausybės vertybiniai popieriai. O vyriausybė savo vertybinius popierius išleidžia tais atvejais, kai jai nepavyksta subalansuoti savo biudžeto ir tenka dengti jo deficitą.
Prie tokios situacijos susidarymo šalia daugelio kitų veiksnių prisideda ir tai, kad valstybei biudžeto, mokesčių mokėtojų lėšomis tenka prisidėti prie privačių pensijų fondų kūrimo ir funkcionavimo. Čilės atveju pasirodė, kad privataus pensijų verslo palaikymas biudžetui kainuoja daugiau, nei iš pradžių buvo manyta - nuo 5 iki 6 proc. bendrojo vidaus produkto.
Kadangi Čilėje veikia ir sena pensijų sistema, - sau privilegijuotą padėtį šioje sistemoje išlaikė kariškiai, be to, valstybė bent minimalias pensijas turi mokėti tiems, kurie buvo likę šešėlinėje ekonomikoje, kurie dirbo tik sezoninius darbus, turėjo savo smulkutį verslą, - bendra pensijų našta siekia, to paties „The New York Times“ teigimu, ketvirtadalį nacionalinio biudžeto. Tai beveik tiek pat, kiek išlaidos švietimui ir sveikatos apsaugai kartu sudėjus. O juk vienas iš svarbiausių privačių pensijų fondų kūrimo argumentų paprastai yra naštos šalies biudžetui sumažinimas.
Čilės eksperimentas propaguojant privačius pensijų fondus buvo gana dažnai minimas mūsų spaudoje. Tačiau toje informacinėje kampanijoje buvo pateikiami tik Čilės modelio pranašumai. Po beveik ketvirčio amžiaus galima sakyti, kad nors ši reforma, ekspertų nuomone, šiek tiek prisidėjo prie verslo pagyvėjimo, pensininkai žadėtos naudos dažniausiai nesulaukia. Kaip ir nesumažėja valstybės finansinė atsakomybė už visą pensijų sistemą, nes ji negali atsisakyti paskutinės instancijos garanto seniems žmonėms vaidmens. Paprastai tariant, Čilės vyriausybė negali atmesti galimybės, kad, pavyzdžiui, bankrutavus privačiam pensijų fondui pensininkai, kaip įtakinga rinkėjų dalis, susirinks ir protestuos prie vyriausybės ar parlamento pastatų, nes valdžia, inicijuodama pensijų reformą, prisiėmė atsakomybę už jos rezultatus.
Beje, Jose Pinera - čilietiškos reformos architektas, pastaruoju metu slapstosi nuo žurnalistų, norinčių gauti iš jo interviu apie pensijų reformos šalyje rezultatus. Lietuvos reformatoriams klausimai kol kas nekeliami.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
