Dabar, kai popiežius Jonas Paulius II labiau nei bet kada atrodo nusilpęs ir pasiligojęs, viso pasaulio katalikai teiraujasi: ar jis vis dar tebevadovauja milijardą tikinčiųjų turinčiai Bažnyčiai?
Be to, ar yra kokia nauda iš apaštalinių kelionių, jei jo skleidžiamą Gerąją Naujieną temdo parkinsonizmas ir nebeklausančios kojos?
Atsakymai, kaip ir pati Bažnyčia, - daugialypiai.
"Jis vis dar atsakingas, - primygtinai tvirtina vienas Vatikano dvasininkas. - Jis nėra tik kažkieno nurodymų vykdytojas. Viskas daroma lėčiau, bet nuo jo niekas neslepiama".
Net tuomet, kai dar nesiskundė sveikata, popiežius uoliai nesikišo į kiekvieną smulkmeną. Nuo pat pontifikato pradžios jis pasirinko panašiai mąstančius padėjėjus, kuriais galėtų pasitikėti, ir pavedė jiems įvairias pareigas.
Nors galima sakyti, kad Vatikano biurokratinė mašina dirba automatiniu režimu - ruošia dokumentus ir siūlo hierarchų kandidatūras, - popiežiui vis dar reikia ant daugelio tų dokumentų pasirašyti, tegu ir drebančia ranka.
Per savo 25 metų pontifikatą, kuris prasidėjo spalio 16 dieną, dabar jau 83 metų sulaukęs lenkų kilmės popiežius nuveikė daugiau negu galėjo tikėtis nuveikti daugelis jo pirmtakų.
Jis suvaidino pagrindinį vaidmenį 1989 metais, kai Rytų Europoje žlugo komunizmas, padarė tikrą perversmą Bažnyčios santykiuose su žydais, šventaisiais paskelbė daugiau katalikų negu visi jo pirmtakai drauge sudėjus, o skelbdamas Dievo žinią, sukorė ilgiausius atstumus ir aplankė kone kiekvieną pasaulio kampelį.
Jono Pauliaus II paskutinieji pontifikato metai, kaip ir bet kuris į pabaigą artėjantis valdymo laikotarpis, prašyte prašosi - kai kas sako, kad neteisingai - lyginami su spalvinga jo praeitimi.
"Ar jis imasi tiek pat daug iniciatyvos, kaip ir anksčiau? Ne. Tačiau, kita vertus, reikėtų paklausti: "Ką dar liko padaryti? Kiek dar iniciatyvų jis gali imtis", - sakė vienas šaltinis.
Paprastai popiežiai valdo iki gyvenimo galo, netgi ir būdami ligoti. Tačiau kokia turi būti popiežiaus sveikata, kad jis galėtų vadovauti Bažnyčiai?
Tokia, kad jis pajėgtų vienokiu ar kitokiu būdu bendrauti, teigia padėjėjai.
"Jis yra lėtesnis, nebe toks smalsus. Aplink jį tokį ilgą laiką būna tiek daug žmonių, kad jis gali pradėti sakinį, o jie jį užbaigs. Tačiau tai nereiškia, kad kiti žmonės prastūminėja savo planus", - sakė Vatikano dvasininkas.
Karas Irake
Vatikano hierarchai kaip pavyzdį pateikia karą Irake.
Popiežius aktyviai reiškė nepritarimą karui ir nusprendė pasiųsti kardinolus pas tuometį Irako lyderį Saddamą Husseiną (Sadamą Huseiną) bei Jungtinių Valstijų prezidentą George'ą W.Bushą (Džordžą V.Bušą), kad šie atitolintų konfliktą. Tiesa, didžiąją dalį likusių darbų jo padėjėjai nuveikė vieni.
Būdamas jaunesnis ar geresnės sveikatos, popiežius pats būtų vykęs į Vašingtoną ir Bagdadą. Žinoma, toks poelgis būtų palikęs kur kas didesnį įspūdį, tačiau net ir tuomet, kai popiežius negalėjo pajudėti, Vatikano pasipriešinimas karui buvo visiems akivaizdus.
Visai neseniai, rugsėjo mėnesį, būtent pontifikas vėl nusprendė paskirti 31 naują kardinolą.
Kol svarbiuosius klausimus vis dar sprendžia popiežius, žemesnio lygio hierarchai Vatikane sako savo biuruose kartais jaučią stagnaciją.
"Kai kuriuose departamentuose yra keistas ir baimingas jausmas, kad kairė nežino, ką daro dešinė", - teigė kitas šaltinis.
Nemažai svarbių asmenų ir toliau sėdi savo postuose, nors jau sulaukė 75-erių metų, kai Bažnyčios tarnai išleidžiami užtarnauto poilsio. Tarp jų yra ir valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano (Andželas Sodanas), Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas kardinolas Josephas Ratzingeris (Jozefas Racingeris) ir Vatikano miesto valdytojas kardinolas Edmundas Szoka (Edmundas Soka).
"Galbūt jis nenori savo įpėdiniui palikti jaunesnių žmonių, sėdinčių pagrindinėse vietose, - svarstė šaltinis. - Būsimasis popiežius tikriausiai norės paskirti savą komandą".
Kiti spėlioja, kad po popiežiaus pontifikato iškilmių, kurios spalio 21 dieną baigsis 31 naujojo kardinolo konsekracija, gali būti atleisti kai kuriuos aukštus Vatikano postus užimantys hierarchai.
Kelionių pabaiga?
Dar vienas klausimas, kuris domina katalikus ir į kurį Vatikanas ieško atsakymo, yra toks: ar popiežius gali ir ar turėtų tęsti apaštalines keliones?
Kur baigiasi ta riba, skirianti simbolinę kelionių vertę, kai katalikai mato, kaip nepaisydamas kančių jis vykdo savo pareigą, ir to skausmo, kuris jiems kyla regint, kaip negalia nustelbia skelbiamą žinią?
"Kitą kartą, kai bus priimamas sprendimas dėl kelionių, į tai reikės atsižvelgti, - teigia šaltinis Vatikane. - Judėti (jam) yra sunku, kalbėti (jam) yra sunku".
O kas nutiks, jeigu popiežius taps visiškai neįgalus?
Popiežiai paprastai valdo iki mirties. Nėra jokių aiškių taisyklių, ką daryti, jei popiežius yra gyvas, bet ilgą laiką nebepajėgia vykdyti savo priedermių, be to, niekas nežino, ką daryti, jei popiežius daugiau nebegali bendrauti.
"Šiuolaikinės medicinos sugebėjimai išlaikyti kūną gyvą, kai protas vis labiau silpsta, galų gale atves Bažnyčią prie konstitucinės krizės", - teigia tėvas Thomas Reese'as (Tomas Rysas), istorikas ir Jungtinių Valstijų jėzuitų savaitraščio "America" redaktorius.
Ne pirmus metus pasirodo nepatvirtintų pranešimų, esą popiežius Jonas Paulius II paruošė atsistatydinimo laišką, kuriuo būtų pasinaudota tuo atveju, jei pontifikas taptų visiškai neįgalus ir nebegalėtų vadovauti.
Nors bažnytinė teisė numato, kad popiežiai gali išeiti į užtarnautą poilsį, kaskart, kai tik kildavo kalbos apie atsistatydinimą, Jonas Paulius II pareikšdavo norįs savo pareigas eiti tiek, kiek norės Dievas.
Paskutinysis popiežius, atsistatydinęs savo noru, buvo Celestinas V, kuris pasitraukė iš sosto 1294 metais. Grigalius XII prieš savo valią turėjo pasitraukti 1415 metais, mat tuo pačiu metu valdė keli popiežiai.
Jeigu popiežius smarkiai pasiligotų, bet vis dar pajėgtų bendrauti, dalį savo įgaliojimų jis galėtų patikėti valstybės sekretoriui kardinolui ar kitam aukštam Vatikano hierarchui. Tačiau tokių patikėtinių galimybės tvarkyti Apaštalų Sosto administracinius reikalus būtų ribotos, jie negalėtų formuoti bažnytinio mokymo ir užtikrinti jo neklystamumo, be to, negalėtų skirti vyskupų.
Tačiau kas vis tik verčia Karolį Wojtylą toliau vadovauti Bažnyčiai?
"Daugeliui žmonių, kurie yra seni ir ligoti, ateina toks momentas, kai gyvenimas tampa malda. Kančios, kurias jis tveria, yra tokios maldos atmaina", - sakė prelatas.
"Dieviškoji apvaizda yra jo dvasingumo ramstis. Be to, jis įsitikinęs, kad ji veikia jo sprendimus ir paskyrimus. Jis žino, kad kai kurie žmonės jį nuvils, bet (lygiai taip pat) žino, kad Dievas pasirūpins Bažnyčia", - teigė dvasininkas.
“Reuters”-BNS
