Tiriamoji žurnalistika, pagrindinė žiniasklaidos smogiamoji jėga, mirusi, konstatuoja žurnalistas Rytis Juozapavičius. Su juo kalbėjomės apie lietuviškos žiniasklaidos ydas ir nuodėmes, spaudos ir interneto perspektyvas, žurnalistų ir viešųjų ryšių specialistų konfrontaciją. R. Juozapavičius netiki laisvosios rinkos nauda žiniasklaidai.
Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą? Kas joje gero, blogo?
Iš esmės lietuvišką žiniasklaidą vienareikšmiškai įvertinti gerai arba blogai yra sunku. Mane glumina tai, kad Lietuvos žiniasklaida, panašiai kaip ir Kinijos, muša muses, bet neliečia tigrų. Ji neliečia galingųjų.
Žurnalistai parašo kritiškus komentarus, kad vienas arba kitas yra kvailas arba storžievis, tačiau vengia pagrįstai ir argumentuotai rašyti apie galingųjų tikrai blogus darbus, apie korupciją, tarsi vieningai dėl kažko susitarę. Man susidaro įspūdis, kad vieningai sutarta neliesti vienų arba kitų vaikinų. Neliesti dėl to, kad arba jie moka pinigus žiniasklaidai, per reklamą ar kitaip, arba sugeba ją prisijaukinti.
O kas gero? Mane džiugina auganti žiniasklaidos kokybė: gerokai mažiau negu anksčiau laikraščiuose spausdinama tokių nuotraukų, kur nufotografuoti dviratininkai, važiuojantys per sniegą, o parašyta “Motociklininkai važiuoja per sniegą”. Gerokai mažiau nesąmonių, kvailysčių. Tačiau tai tik techninė kokybė, tokia pat kaip kylanti plastikinių langų ar kitų vartojamų daiktų kokybė. Žurnalistai geriau rašo, įvaldę stiliaus dalykus, bet dėl turinio... Pasiilgau tų laikų, kai kiekvienas laikraščio numeris sukrėsdavo.
Kalbant apie dabartinę žiniasklaidą, pagrindinis dalykas yra tas, kad tiriamoji žurnalistika išnyko. Ją laikau pagrindine smogiamąja žurnalistikos jėga. Stebina, kad vienintelė vieta kažką išsiaiškinti lieka TV pokalbių laidos, kuriose žmonės irgi išsisuka, bet kartais vis tiek matai, kad žmogus jaudinasi, meluoja ar kažką slepia.
Kodėl, jūsų nuomone, nunyko tiriamoji žurnalistika?
Tiriamoji žurnalistika nyko ir nunyko dėl kelių priežasčių: pirma, dėl žiniasklaidos politikos neliesti pačių galingiausiųjų; antra, tiriamoji žurnalistika yra brangi - kokia prasmė šerti žurnalistą, kuris galų gale išspaudžia skandalingą, bet tik vieną istoriją. Kur kas lengviau yra prikimšti puslapius, TV ar radijo eterio minutes lengviau pagamintos ar nusipirktos pramogos. Tai žiniasklaidos komercializacija.
O gal augant lietuvių pajamoms tiriamoji žurnalistika atgims?Ar matote tokių ženklų?
Aš netikiu, kad laisva rinka sukurs kokybišką žiniasklaidą. Pacituosiu komunikacijos teoretiką Johną Keane’ą: “Laisva komunikacijos rinka riboja komunikacijos laisvę”. Pritaikius laisvos rinkos principus žiniasklaidai gaminamas populiariausias ir pigiausias skaitalas ar žiūralas. O elitiniai dalykai tampa beverčiai. Kur kas lengviau yra pasamdyti grupę jaunų simpatiškų žmonių ir nuolat juos filmuoti, kad jie šnekėtų apie save, mylėtųsi, muštųsi - tai pritraukia auditorijas. Tai yra lengvai parduodami produktai. Dabar net dingo ta idėja, kad žiniasklaida yra demokratijos lopšys, vis dažniau tai suvokiama kaip verslas. Naujas verslininkas, kuris prekiavo ginklais ar grūdais, galvoja: kodėl nepabandžius ir žiniasklaidos verslo? Jis pažiūri - kokia to verslo esmė? Pritraukti kuo daugiau reklamos. Kai ji pritraukiama, reikia užkariauti kuo didesnę auditoriją. Kaip? Turi būti nedidelės gamybos sąnaudos ir turi kuo daugiau žiūrėti masės. O ką mėgsta masės? Realybės šou, kriminalines laidas. Labai įdomu pažiūrėti, kaip ką nors nužudė, kur buvo galva.
Jei kalbame apie žinių ekonomiką, pagrindinė prekė tampa žinios, ar netaps paklausi ir kokybiška žiniasklaida?
Optimistiškai žvelgiant galima kelti tokią versiją. Tačiau kokio pobūdžio žinios? Visų pirma laikas ir erdvė žiniasklaidoje yra tokie, kad jie daro įtaką nušvietimo arba kalbėjimo apie reiškinius būdui. Pirmiausia turi kalbėti kuo trumpiau. Kuo trumpiau kalbi, tuo labiau apibendrini, kuo labiau apibendrini, tuo labiau atitolsti nuo tikrovės, iškreipi reiškinius. Tas pats yra televizijoj, panašiai ir internete, nors interneto svetainės, kurias lankau, man atrodo, daugeliu atveju siūlo kokybiškesnę produkciją nei spauda. Ir jeigu ši tendencija augs, galbūt atsiras elitinis skaitytojų sluoksnis.
Žiniasklaida turi diversifikuotis, sukurti kuo daugiau savo pačios kanalų ir formų. Kiekvienas visuomenės narys turėtų gauti savo specifinę produkciją. Tie, kurie mėgsta lavonus, turi savo lavoninį kanalą, tie, kurie mėgsta seksą - savo kanalą apie seksą, tie, kurie mėgstą politiką - apie politiką. Ir aš tikiu, kad technologiškai tas programų atskyrimas bus pasiekiamas, bus didžiulė krūva kanalų.
Kuri iš keturių žiniasklaidos šakų - spaudos, TV, radijo, internetinė - perspektyviausia ir kuri turi mažiausiai perspektyvų?
Mažiausiai perspektyvų, ko gero, turi spauda. Tu turi kažką išspausdinti ant popieriaus, nuvežti iki vietos, kur žmogus nusipirks tą popierių. Žvelgiant į ateities žiniasklaidą, kompiuterių bus prikaišiota daug daugiau nei dabar ir vos tik informaciją apdorosi, iškart galėsi ją pardavinėti. Technologiškai žvelgiant spauda turės virsti internetine žiniasklaida. O televizija tikrai neišmirs, nes, kad ir kiek sukurtum kanalų, kad ir kokios būtų galimybės žmogui pačiam pasirinkti mėgstamą produktą, mes vis tiek tingim ieškoti: reikia knistis, atrinkti informaciją iš visokio šlamšto, todėl žurnalisto profesija niekada neišnyks. Visada reikės vaikinų ir merginų, kurie surūšiuoja pagal tam tikrą modelį, kurie knisasi po tas šiukšles, suranda gerus dalykus ir tau pateikia į vieną kanaliuką. Aišku, smagiausia yra, kad kažkas atspėtų, ką mes norim pažiūrėti, surinktų, supakuotų į vieną produktą ir išspjautų.
Interneto aušroj optimistai taip pat manė, kad laikraščiai mirs, bet ekranas skleidžia magnetines bangas, jo nenusineši į tualetą, prie ežero, tad tokios prognozės nepasitvirtino. Visiškai neturėjo pasisekimo ir entuziastingai sutiktos elektroninės knygos.
Ir aš labai mėgstu knygas, jų kvapą, kai kurie mėgsta ir skonį, bet aš pats kaip žurnalistas, kuris nuolat gaudo informaciją, daugiau gaunu iš interneto, nes čia surinkta viskas, ką rašo spauda. Kodėl man prenumeruoti krūvą dienraščių, jeigu į tinklą sukraunama viskas: naujienų agentūros perrašo, interneto svetainės paskelbia įdomiausius straipsnius, žmonių komentarai taip pat čia yra? Tai pagrindiniai mano informacijos vartai, taip pat, aišku, pokalbiai su kitais žmonėmis. Bet nebe spauda. O anksčiau spauda buvo svarbesnė, stengdavausi nusipirkti jos kuo daugiau.
Kokių dar yra neužpildytų Lietuvos žiniasklaidos nišų?
Na, tos pačios kokybės spaudos galėtų būti daugiau todėl, kad nesistengiama jos kurti. O tie, kurie stengiasi, turi per mažai resursų ir viską daro pagal tą patį principą, kaip šneka prekybos tinklų vadovai: “Mes siūlom gerą kokybę už prieinamą kainą” arba “Mes siūlom geriausią kokybės ir kainos santykį”. Suprask, jie siūlo pigų šlamštą. Kuo pigesnis daiktas, tuo jis prastesnis. Kokybės spaudoj turi būti surinkti patys geriausi brangiai apmokami žurnalistai, kurie knisasi ir išspaudžia tokius produktus, kurie brangūs, bet labai aukštos kokybės. Žurnalistų netrūksta, tiesiog neapsimoka to daryti rinkodaros požiūriu.
Ką manote apie žurnalistų ir ryšių su visuomene specialistų santykius?
Tai yra dvi skirtingos barikadų pusės. Sakyti, kad kurie nors laimi ar pralaimi, negaliu, nes nei vieni, nei kiti nėra patenkinti esama situacija. “Pijarščikų” kartais pasigirstantis džiūgavimas, kad jie yra padėties šeimininkai, daro su spauda ką nori, man nekelia džiaugsmo. Jeigu jie giriasi, kad visiškai sudorojo žiniasklaidą, kad ji daro tik tai, ką jie nori skaityti ir girdėti, tai dar toli gražu iki to. Visa “pijarščikų” sėkmė, mano manymu, yra perkama pinigais. Be to, man atrodo nedemokratiška, kad valstybės įstaigos turi ryšių su visuomene specialistus, už mokesčių mokėtojų pinigus užsiimančius propaganda.
Minėjote, kad aplink tik jauni žurnalistai. Ar tai kartų konfliktas: visi labiau patyrę vyresni pabėgo į viešųjų ryšių sferą ir dabar mausto jaunimą?
Aš tikiu, kad ir jauni žurnalistai yra pakankamai protingi. Šiaip “pijarščikui” apmauti žurnalistą turėtų būti labai sunku: jeigu žurnalistas nėra kvailas, jeigu jis iš anksto žino, kad “pijarščikas” nori jį apgauti. Žiniasklaida vis dar valdo situaciją ir tol valdys, kol žmonės taip stipriai ja pasitiki, pasitiki 2 ar 3 kartais daugiau nei Vakarų šalyse. Man sunkiai suvokiamas ryšių su visuomene specialistų džiūgavimas.
Ko reikia, kad atsirastų kokybiškas laikraštis? Kodėl visada atsimušinėjama laisvąja rinka? Ar paklausa žiniasklaidai irgi gali būti formuojama? Ar įmanoma žiniasklaidą parduoti kaip dantų pastą, nuo kurios daraisi geresnis, protingesnis ir laimingesnis?
Jeigu paaiškės, kad didelė dalis Lietuvos žmonių nori tokio kanalo, ji atsiras. Kai reklamuoji dantų pastą, sakai, kad ji yra geresnė, nes turi granulių. O kaip tu reklamuotum kokybišką spaudą? Sakytum, kad ji yra pati geriausia, o visa kita spauda - šlamštas? Negi manote, kad tokį dalyką atleistų kiti laikraščiai? Vienintelis reklamos pranešimas galėtų būti, kad tai kokybiškiau, tai gilesnė analizė, kuri priveda arčiau tiesos. Čia prasideda žiniasklaidos kritika ir nelabai kam norisi tą daryti.
Holivudo aktoriai, kadangi juos vis persekioja paparaciai ir spauda, moko savo vaikus žiniasklaidos raštingumo. Ir Danijoj mokykloje vaikai mokomi, kaip veikia žiniasklaida, kas yra žurnalistai, kaip jie renka tą medžiagą. Negailestingai žudomas mitas, kad gali būti objektyvi žiniasklaida. Ji gali būti tik garbinga arba negarbinga.
O R. Gudaičio idėja turėti visuomeninį laikraštį priimtina? Televiziją ir radiją turime.
Aš tą idėją pateisinu. Aš esu už tai, kad valstybės pinigai būtų leidžiami ir žiniasklaidai finansuoti, piliečiams informuoti. Lygiai taip, kaip valstybės pinigai leidžiami mokykloms, universitetams. Visuomeninė televizija ar laikraštis yra tiesiog švietimo tąsa. Reikėtų atriboti to laikraščio finansavimą nuo politikų įtakos.
Kažkas bando ginčytis, sakydamas, kad nereikia žmonių laikyti kvailiais, jie patys pasirenka, kokias programas žiūrėti. Pažiūrėkim, kokias jie pasirenka. Pažiūrėkim, kaip tos reitinginės programos moko ir šviečia apie šiuolaikinį pasaulį, demokratiją, apie šią valstybę, realias problemas, kurias turime spręsti kasdien. Beveik nieko. Tie, kurie abejoja, ar verta valstybės pinigus leisti žiniasklaidai, nesupranta žiniasklaidos prigimties.
Kuriate naują laidą. Kuo ji skirsis nuo dabartinės?
Tai bus pokalbių laida. Bus du laidos vedėjai: aš ir Audrius Matonis. Su kolega Raigardu Musnicku keliai išsiskiria, jis turės savo projektą. Mums atrodo, kad permainos yra sveika. Tai tiesiog nauja laida, naujas partneris, nauja kūrybinė grupė - iš esmės tai yra tie patys pokalbiai, bandysim analizuoti aktualias problemas. Veiksniai tie patys: laidai svarbu būti populiariai ir pateisinti savo egzistavimą. Jeigu matysite, kad mes daugiau nieko nedarom, tik šnekam apie tai, koks yra gyvenimas su padidinta varpa, ar verta padidinti krūtis, ar analinis seksas yra geriau, supraskit, kad mes tiesiog ciniškai ieškom reitingų ir norim užsidirbti užimdami žmonių laiką.
Pokalbių laidos reikalingos norint suvokti žinias. Pabandykit paklausinėti savo tėvelių, ypač vyresnių, ką jie suprato, pažiūrėję naujienas. Reikia valandos, kartais dviejų, paaiškinti dviejų minučių pranešimą. Už jo stovi ilga istorija, daugybė aplinkybių.
Daug kalbėjome apie Lietuvos žiniasklaidą. O ką gero ar blogo galite apie save, žurnalistą, pasakyti?
Aš vis patiriu frustraciją dėl to, kad daugybėje laidų mes taip ir neišsiaiškinam iki galo. Kai nėra tų tiriamosios žurnalistikos atstovų, kurie sėdi bibliotekose ar krūmuose, kurie išvelka faktus į viešumą, mums tenka labai sunki dalia iš daugybės gandų, pokalbių, visokių pranešimų susidaryti sudėtingą vaizdą ir bandyti aiškintis su žmogumi. Bet jeigu būtų visiškas nusivylimas, šito darbo nesiimčiau. Kartais mes sugebam pajudinti ar nuplėšti tas gelžbetonines kaukes, kartais mes sugebam pažiūrėti, aks yra už to holivudinio vesterno fasadų.
Narkologai šneka, kad žurnalistai dėl dažno streso yra antra priklausomybės ligų rizikos grupė. Ar žurnalistika fiziškai ir dvasiškai pavojinga profesija?
Aš medituoju. Jeigu nemedituočiau, tai tikrai būtų blogai. Labai paprasta yra šios profesijos esmė: esi viso labo kaip kosmonautas, kuris nusileidžia į nežinomą planetą ir mato būtybę, kuri juda link jo. Tu gali atidengti ugnį, nusprendęs, kad tai priešiška būtybė, o jeigu ji draugiška? Tai jausmas, kuris nuolat lydi žurnalistą. Gėrio ir blogio riba yra labai subtili. Aplinkybių ir savo profesijos esi priverstas vertinti greičiau ir tai labai dažnai suponuoja klaidą. Automatiškai iš čia kyla stresas ir frustracijos jausmas.
Žurnalistas yra kunigo atitikmuo?
Taip, žurnalistas daugeliu atvejų yra moralistas. Dėl žiniasklaidos prigimties - kuo paprasčiau pasakyti. Automatiškai turi vartoti gėrio ir blogio kategorijas. Jei tik turi nors kiek sąžinės, tai savigrauža tavo nuolatinis palydovas. Jei tu nieko nepasakysi, tavęs nelaikys profesionalu. Anksčiau kunigas pasakydavo, kad ta moterėlė elgėsi gerai, o tas vyriškis blogai, dabar ta funkcija pamažu tenka žiniasklaidai. Žiniasklaida rungiasi su Bažnyčia dėl teisės nustatyti, kas gera, o kas bloga.
Kalbėjosi Karolis Jachimavičius
