Neseniai LRT generaliniu direktoriumi išrinktas Kęstutis Petrauskis tiki, kad Lietuvos radijas ir televizija taps mėgstamiausiu žiūrovų kanalu. Taip pat viliasi, kad visuomeninis transliuotojas netaps politinių intrigų taikiniu.
Ar sutinkate su nuomone, kad Lietuvos žiniasklaida prastėja?
Lietuvos rinka yra labai maža ir reklama negali išlaikyti visų žiniasklaidos priemonių, kurios šiuo metu yra. Mes turime daugybę dienraščių, nacionalinių ir lokalinių laikraščių, radijo ar televizijos stočių. Norėčiau pasakyti, kad Lenkijoje vienai televizijai tenka šeši milijonai gyventojų, Čekijoje - 2,5 mln., o Lietuvoje vienai televizijai tenka 900 tūkstančių gyventojų. Tose šalyse žiniasklaidos išsiskaidymas nėra toks didelis ir margas, nors Lenkija ir Čekija yra turtingesnės šalys už Lietuvą. Tampa aišku, kad pas mus kada nors turėtų vykti žiniasklaidos koncentravimasis. Mūsų rinka negali išlaikyti tokios galybės leidinių ir žiniasklaidos priemonių.
Ar tai reiškia, kad ateityje turėsime mažiau laikraščių ir televizijų?
Taip. Lietuvoje perspektyvų turi du ar geriausiu atveju trys nacionaliniai dienraščiai. Tiesa, galime pastebėti ir kitą tendenciją. Jei pažiūrėsime į Vakarus, pamatysime, kad žiniasklaida yra susisluoksniavusi. Didelis vaidmuo tenka lokalinei žiniasklaidai. Visada žmogus pirmiausia domisi tuo, kas vyksta aplink jį, tada - valstybiniais reikalais ir tik po to - pasaulinėmis problemomis. Taigi aš manau, kad dabartinis laikraščių bumas yra per didelis.
Šiandien mes neturime rimto, elitinio laikraščio. Ar žiniasklaidos koncentracija reikštų kokybiškos spaudos atsiradimą?
Be abejonės, spaudos specializacija turėtų vykti, tačiau kol kas Lietuvoje nematau perspektyvų atsirasti tokiam rimtam laikraščiui. Žinoma, bus įvairių bandymų, tačiau visiškai rimto ir konservatyvaus laikraščio Lietuvoje niekada nebus. Viena iš priežasčių - specifinis mūsų skaitytojas.
Turėkime omenyje, kad Lietuva dar nėra labai toli pažengusi šalis, o tuo labai daug kas pasakoma. Pavyzdžiui, paskutinė “Spinter” apklausa, atlikta prieš kelias savaites, parodė, kad tik 14 proc. Lietuvos gyventojų nuolat skaito knygas. Iš šių 14 proc. du trečdaliai skaito tik grožinę literatūrą. Taigi rimtesnės, specifinės literatūros žmonės mažai skaito. Kitaip tariant, mes nesame daug skaitanti tauta, nors kartais tuo ir pasigiriame.
Jeigu pasižiūrėsime statistiką, pamatysime, kad Lietuvoje aukštąjį mokslą baigusių žmonių yra tik apie 16-18 proc. Taigi šios objektyvios aplinkybės ir lemia, kad mūsų skaitytojas yra specifinis ir jam reikia įvairių skaitinių. Aš manau, kad Lietuvos spauda paseks Skandinavijos ir Beneliukso šalių pavyzdžiu - jose laikraščiai yra mišraus pobūdžio, šalia rimtų analitinių straipsnių galima rasti ir bulvarinių pasiskaitymų.
Kaip vertinate internetinę žiniasklaidą ir jos santykį su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis? Ar įžvelgiate joms kokį nors pavojų?
Šiais klausimais vyksta daug diskusijų, tik pas mus jos dar nėra tokios aktyvios kaip Vakaruose. Manau, kad internetinė žiniasklaida turi labai daug perspektyvų. Tai patvirtino greitai išpopuliarėję naujienų tinklapiai Lietuvoje, kurie pritraukia daug lankytojų. Kita vertus, ir pati klasikinė žiniasklaida taikosi prie naujų informacijos perdavimo formų. Spaudos leidiniai kuria savo interneto puslapius, kuriuose galima skaityti juose publikuojamą medžiagą. Per internetą galima klausyti radiją, žiūrėti televizijos laidas. Taigi labai didelio pavojaus tradicinei žiniasklaidai per artimiausius metus tikrai neįžvelgiu.
Tačiau žiniasklaidos laukia naujas iššūkis - eterio skaitmenizavimas. Atsiras skaitmeniniai kanalai, žmogus galės tiesiog pasirinkti skirtingų televizijų programas ir susikurti “savo” kanalą. Jau dabar reikia apie tai mąstyti. Skaitmenizacija šiuo metu sparčiausiai plečiasi Didžiojoje Britanijoje. Lietuvą ji pasieks dar negreitai, nors, prisiminus staigų mobiliųjų telefonų plitimą mūsų šalyje, gal ir nederėtų taip teigti.
O kokius tinklapius jūs skaitote kiekvieną dieną?
Įsijungęs kompiuterį ir internetą pirmiausia patikrinu paštą, po to pasižiūriu BNS tinklapį (http://terminal.bns.lt), sužinau, kokie vyks renginiai. Vėliau aplankau užsienio puslapius, pavyzdžiui, BBC (http://news.bbc.co.uk/), “Der Spiegel”( http://www.spiegel.de/). Skaitau ir Lietuvos tinklapius “Omni.lt”, “Delfi.lt”.
Dabar norėčiau pakalbėti apie visuomeninį transliuotoją, kuriam vadovaujate. Kokią televiziją norėtumėte matyti?
Žinoma, norėčiau, kad visuomeninis kanalas būtų labiausiai mėgstamas ir žiūrimas Lietuvos gyventojų. Pagrindinis šio kanalo stuburas yra naujienų tarnyba arba informacija, taip pat įvairios pokalbių, diskusijų laidos ir, aišku, poilsiui skirtos laidos su tam tikru šviečiamuoju užtaisu ir geru turiniu.
Vėl grįšiu į pokalbio pradžią. Lietuva yra mažas kraštas ir žmonių, kurie sugebėtų daryti kokybiškas ir populiarias laidas, yra labai nedaug. Trūksta išsilavinusių, su platesniu akiračiu žmonių, tiek kuriančių laidas, rašančių, tiek vartotojų - skaitytojų ir žiūrovų.
Prisimenu interviu su vieno Vokietijos televizijos populiaraus žaidimo vedėju. Netgi kalbėdamas apie Vokietiją, turinčią 80 milijonų gyventojų, jis išreiškė savo apgailestavimą: “Man gaila, - sakė jis, - kad kalbantis su pašnekovais ar kolegomis, mano galvoje nuolat kirba mintis: “Žmogau, skaityk! Žmogau, domėkis, plėsk savo akiratį!”.
Kaip ieškote darbuotojų naujoms laidoms? Gal tiesiog neatrandate gerų žmonių?
Gali būti ir taip. Visuomet yra žmonių, kurių neatrandama. Kita vertus, stengiamės juos pritraukti, skelbiame viešus konkursus. Norinčių būna labai daug, tik nežinia, ar galinčių. Čia yra pagrindinė problema. Stengiamės ieškoti jaunų žmonių. Dirbame su jais, apmokome. Tačiau kai jaunas žmogus įgyja įgūdžių ir patirties, jį pakviečia komercinės televizijos, siūlančios didesnius atlyginimus. Jeigu pažiūrėtume į mūsų televizijos ir radijo rinką, pastebėtume, kad daugumą žurnalistų ir laidų vedėjų išugdė Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Paminėjote tris laidų grupes - informacines, diskusijų ir pramogines. Kuriose iš jų visuomeninis transliuotojas turi daugiausiai problemų?
Problemų yra visur, net su pačiomis populiariausiomis laidomis. Tačiau visuomeninei televizijai yra daug sunkiau kurti laidas, nes jos vertinamos daug griežčiau. Kartais pritrūksta skonio ir pajautimo, kas yra gera, leistina, o kas ne. Tačiau tai nėra vien tik Lietuvos televizijos problema, tai yra visos šalies problema. Jeigu kas nors parodytų, kur yra geriau, tai būtų galima ir nebediskutuoti šiuo klausimu.
Kokius dar darbus esate numatęs atlikti, kad pagerintumėte visuomeninio transliuotojo veiklą?
Mano pirmoji užduotis yra surasti žmones, kurie vadovautų radijui ir televizijai. Norėčiau, kad tai būtų pakankamai žinomi, plataus akiračio ir išsilavinę žmonės. Antra, norėčiau pagerinti naujienų tarnybų darbą, kad jos greičiau reaguotų į Lietuvos ir pasaulio įvykius.
Taip pat reiktų gerinti bendrą darbo moralę. Žmonės yra įpratę tik dirbti, atlikti savo pareigas. Šiandien to nepakanka. Darbuotojai turėtų rodyti daugiau iniciatyvos, labiau domėtis savo darbu ir pagaliau savo asmeniu: kelti kvalifikaciją, sekti pasaulio aktualijas, šviestis ir tobulėti. Norėtųsi suburti ratą žmonių, kurie suprastų vienas kitą iš pusės žodžio. Dabar Lietuvoje mes turime komunikacijos problemų. Kalbėjimasis ir dalykinės diskusijos tik pakelia kūrybinę nuotaiką.
Jums tapus generaliniu direktoriumi, žiniasklaidoje pasigirdo kalbų, kad bus bandoma pakeisti LRT tarybą ir jus nuversti. Kaip jūs pakomentuotumėte šią politinę situaciją?
Lietuvoje visuomet sklando daug gandų. Kalbas apie tarybos nuvertimą taip pat laikyčiau gandais. Antra, buvo remiamasi faktais, kad yra parengti įstatymo projektai. Norėčiau priminti, kad įstatymo projektai buvo parengti ne šiais, o praėjusiais metais ir Seimas juos atmetė net nesvarstęs. Taigi Lietuvoje nėra politinės valios, norinčios ką nors radikaliai pakeisti.
Trečia, aš esu optimistas ir tikiu, kad 14-aisiais nepriklausomybės metais mūsų politinė kultūra išaugo. Tikiu, kad Lietuvos politikai suprato, jog visuomeninis transliuotojas yra svarbus valstybei, visuomenei ir demokratijai. LRT mėtymas iš vienų politinių rankų į kitas baigėsi tik finansiniu nuosmukiu, be to, jis nusmukdė žmonių pasitikėjimą. Valstybė, visuomenė ir netgi politikai nieko gero iš to nelaimėjo.
Visuomeninė televizija turi būti kiek įmanoma objektyvesnė, tarnauti šalies visuomenei, atspindėti visus svarbiausius procesus, paaiškinti strateginius tikslus, kuriuos yra užsibrėžusi Lietuvos valdžia. Taip ji padeda ir patiems politikams dirbti bei įgyvendinti jų siekius. Manau, kad politikai neužmirš senos taisyklės: visos partijos, kurios stengėsi per rinkimus daryti įtaką LRT, pralaimėdavo.
Jau sakiau, kad Lietuvos žiniasklaida yra labai marga. Tai yra savotiškas demokratijos garantas. Tačiau komercinė žiniasklaida turi savų ne tik finansinių, bet ir politinių interesų. Šiame kontekste ypač svarbus vaidmuo atitenka visuomeniniam transliuotojui, kuris galėtų šiuos interesus atsverti. Tikiuosi, kad mūsų valstybės vadovai ir piliečiai supranta šią reikšmę.
Ar eidami į LRT generalinio direktoriaus postą nesibaiminote spaudimo, diskusijų ir aistrų, kurios virė dėl visuomeninės televizijos? Daug kas tiesiog jaučia pareigą ją kritikuoti…
Kritikos, žinoma, bus. Tačiau aš esu atviras pagrįstai ir dalykiškai kritikai, kuri tik padeda geriau atlikti savo darbą. Dar nedirbdamas LRT generaliniu direktoriumi buvau matomas visuomenėje ir esu užsiauginęs pakankamai storą apsauginę odą nuo vien tik emocijomis grįstos kritikos.
Lietuvoje dar daug žmonių bijo rodyti iniciatyvą naujovėms. Jeigu norėsime tik garantijų, kad viskas būtų saugu ir suprantama, mūsų šalis neturės perspektyvų. Jei žmonės nerizikuos, nepirks akcijų, nepagyvės mūsų finansinis, ekonominis gyvenimas. Baimė ir neryžtingumas ką nors keisti savo gyvenime niekur neveda.
Paskutinis klausimas - ar tikite, kad ateityje LRT taps labiausiai žiūrima ir mėgstama televizija?
Taip, aš tuo tikiu. Tai yra mano tikslas, tik nežinau, kada jis bus pasiektas.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
