Praeitą penktadienį (09.26) iš Paryžiaus į “Galaxy” klubą buvo atbogintas Alexas Gopheris. Jis - prancūziško “house” veikėjas, žymus savo muzika ir giminyste su žvaigždėmis “Air” ir “Daft punk”. Griebiu jį dar prieš pasirodymą, jo kompanioną nemandagiai palikdamas maigyti mobiliojo mygtukų.
- Ar tapti muzikantu svajojai nuo pat vaikystės?
- Nepamenu, kada sau pasakiau: noriu tapti muzikantu. Aš pamenu, kad mane nuolat supo muzika, nes turėjau vyresnį brolį, didelį muzikos gerbėją, bet tapti muzikantu nebuvo įmanoma. Dirbti su muzika buvo įmanoma, tapti muzikantu - ne, todėl pradėjau nuo garso inžinieriaus ir supratau, kad kurti muziką yra įmanoma ir ne taip sudėtinga, kaip atrodo.
- Ar tikiesi ir gyvenimą pabaigti būdamas muzikantu?
-Taip, žinoma. Būtų “cool”, jei taip nutiktų, nes apie tai aš visada svajojau. Bet jeigu taip nenutiktų, tikrai mokėčiau susirasti ką nors kita. Gal pasenęs atidaryčiau mažą parduotuvėlę ir pardavinėčiau laikraščius bei cigaretes.
- Žurnalistai muzikos atlikėjų labai dažnai klausia, kokios srovės ar kiti atlikėjai turėjo įtakos jų kūrybai. O kas tau neturėjo visiškai jokios įtakos?
- Klasikinė muzika. Nes ji labai toli nuo manęs. Ach... Ach...
- Juodasis metalas?
- Ne, tai irgi mane įkvėpė. Iš tiesų tai visa populiarioji muzika, nuo šeštojo dešimtmečio iki dabar, man turėjo įtakos. O tikrai nekenčiu tų miuzečių, tokios prancūziškos muzikos, atliekamos akordeonu.
- O kam tu pats daugiausiai turėjai įtakos?
- Sunku pasakyti, kadangi dar nesu pakankamai ilgai muzikinėje scenoje. Bet kai aš išgirdau prancūzų grupės “Terry pop music” (tas prancūziškas tarimas... skambėjo būtent taip) hitu tapusią dainą, pamaniau, kad jie daug ko sėmėsi iš manęs. Jie netgi sėkmingesni negu aš. Mokiniai turi pralenkti savo mokytojus. Bet aš tikrai nesu geresnis už savo mokytojus, dideles dideles žvaigždes: Davidą Bowie, Prince’ą, Marviną Gay. Neįmanoma net įsivaizduoti, kad galėčiau juos kada nors pralenkti.
- Tavo muzika nuolat keitė formą. Kas tai per žvėris dabar?
- Dabar tai visiškai skirtingas gyvūnas, nes kuriu dainas su “folk” gitara. Atleiskite ponai, bet tai faktas. Įrašų kompanija, su kuria dirbu, nuolat bamba, nes jiems sunku įgrūsti mane į narvą: ar tas Alexas Gopheris yra elektronikos, ar “techno”, ar “house”, ar “popso” atlikėjas? Jiems tai košmaras. Bet man tai vienintelis būdas gauti malonumo iš muzikos.
- Vienas muzikinės žurnalistikos banginių yra palyginimai. Pavyzdžiui, apie kokią nors hiphopo grupę sakoma, kad jie turi šiek tiek Missy Elliot, žiupsnelį DMX ir “Public Enemy” galią. Su kuo palygintum save?
- Nežinau nieko, kas darytų kažką panašaus į mano ankstesnius albumus ar dabartinę “folk” muziką. Aš klausiau daug muzikos, ypač užsienietiškos, todėl nepatyriau didelės įtakos iš savo kultūrinės aplinkos. Turiu daugybę mane įkvėpiančių dalykų ir daugybę kelių, kuriais noriu eiti.
- Koks skirtumas tarp malonumo būti prodiuseriu ir malonumo būti atlikėju?
- Man tai neišskiriami dalykai. Davidas Bowie yra ir geras prodiuseris, ir geras atlikėjas, jis tai suderina. Nors vis dėlto aš labiau prodiuseris: studijoje galiu lengvai suktis su gitara ar sempleriu, bet groju tikrai labai blogai (juokiasi).
- Ar pavydi savo buvusiems kolegoms Godinui ir Dunckeliui (šie dabar sudaro visame pasaulyje žinomą duetą “Air”, o prieš tai su Gopheriu grojo roko grupėje “Orange”)...
- Aišku, aišku (...jų šlovės? - pabaigiu). Jie visad darė tai, ką norėjo, ir tai jiems sekėsi, jie visad buvo meniškai nepriklausomi. Jie nebuvo ir nėra tame prancūziško “house” judėjime. Aš pavydžiu jiems ir jų talentų: Dunckelis puikiai groja klavišiniais, puikiai harmonizuoja muziką, o Godinas yra labai geras prodiuseris. Aš juos labai gerbiu, kad sugebėjo suderinti talentą su sėkme.
- Paminėjai prancūziško “house” srovę. Kaip ji prasidėjo? Ar tai buvo bomba, ar ilgo ir sunkaus darbo rezultatas?
- Aišku, buvo sunkaus darbo, tačiau sukurti judėjimą tikrai nesiruošėme. Iš pradžių, 1996-1997 metais, jokios įrašų kompanijos mūsų nenorėjo. Sakėm sau: pasidarom 1000 vinilų ir kuriam muziką, kurią mėgstame. Atsitiktinai pasirodė tokie žmonės kaip “Daft Punk” ir “Air”, kurie šiam judėjimui skynė kelią.
- Klubai. Britai šneka, kad klubinėjimas pas juos miršta, čia, Lietuvoje, klubai sparčiai dygsta ir juose valdo “house”. O kaip Prancūzijoj?
- Klubinėjimas niekad nebuvo labai populiarus Prancūzijoj. Na, yra Paryžiuj keli geri klubai, tačiau muzika niekada nėjo kartu su jais ar dėl jų. Tai visad buvo du atskiri dalykai. Situacija Paryžiuje per paskutinius penkerius metus ne itin pasikeitė. Netgi kai “Daft Punk” valdė po savo pirmojo albumo išleidimo, klubų bumo nebuvo.
- Myli Paryžių?
- Taip. Na, groti ten nelabai mėgstu: tai mano miestas, todėl patiriu didelį spaudimą. Paryžiečiai snobiški, be to, kaip ir visur, jiems labiau patinka užsieniečiai didžėjai: jiems tai egzotiškiau ir įdomiau. Bet iš Paryžiaus kelčiausi tik į Niujorką arba Los Andželą.
- Ką labiau palaikai muziką mėgstančių internautų ir įrašų kompanijų kovoje?
- Aš negaliu palaikyti įrašų kompanijų, nes per paskutinius penkerius metus jie nepadarė nieko, kad prisitaikytų prie naujos rinkos. Aš palaikau “Apple” ir jų naująją muzikos parduotuvę tinkle “iTunes”. Kol kas ji skirta tik JAV, nes jie turi teisinių problemų Europoje, bet tai tobulas daiktas, nes muziką nesunku gauti, ji nėra labai brangi (1 doleris už dainą, 10 dol. už albumą).
Su failų keitimosi programa iš interneto parsisiunčiau paskutinį “Radiohead” albumą, tačiau tik todėl, kad įrašų parduotuvėje sužinojau, kad jo nebus galima persikelti į kompiuterį. Ir tai buvo pirmasis albumas, kurį parsisiunčiau iš interneto. Bet šiaip aš, turintis šiek tiek pinigų, vertinu galimybę nueiti į tinklo muzikos parduotuvę, nusipirkti ir parsisiųsti albumą per 10 minučių. Likusį laiką galiu panaudoti savo muzikos kūrimui ar praleisti su vaikais.
Manau, kad internetas nėra pavojingas, kadangi dažniausiai muziką nelegaliai siunčiasi paaugliai, kurie dėl jos pamišę, tačiau neturi pakankamai pinigų. Ir aš buvau toks pat - turėjau tūkstančius nelegalių kopijų garsajuostėse. Netikiu, kai įrašų kompanijos sako: “Internetas nužudys visą muzikos industriją”. Žmonės JAV ir Europoje turi vis daugiau pinigų ir jie muziką pirks, jei tik ji nebus per brangi, jei kompanijos nelaikys muzikos tiesiog auditorija, tiksline grupe.
- Kuris iš jų geriausias: “Napster”, “Audiogalaxy” ar “Kazaa”?
- Aš “makintošininkas”, todėl turiu programą, kuri naudojasi visų failų keitimosi programų paieškos sistemomis.
- Apsimeskim, kad mes labai seni. Ir kadangi mes labai seni, tai mes ir labai išmintingi. Muzika, kurią kuri ar kūrei, kadaise buvo undergrounde, dabar ji priešakinėse gretose. Papranašaukim muzikos ateitį.
- Aš manau, kad šiomis dienomis mes peržengiame kažkokią ribą. Tai vis dėl interneto. Jei įrašų kompanijos ir toliau laikysis tokios pozicijos kaip dabar, jos praras dar labiau, toliau vystysis nauji muzikos pasiekimo būdai ir tai neabejotinai keis pačią muziką. Paskutinius dešimt metų turėjome begalybę eksperimentų, nes buvo naujų įrankių: kompiuteris, sempleris. O dabar naujovių nebeliko. Manau, kad grįšime prie dainavimo, klasikinio vokalo. Nauji judėjimai prasidės tik gavus naują įrankį.
- Muzika visur, paskutinius 50 metų popkultūroje ji buvo pirmaujantis menas. Ar ji kada nors išsikvėps?
- Nemanau. Netgi dėl interneto įtakos traukiantis rinkai, žmonės vartoja muzikos vis daugiau. Tai menas, kuriuo gali mėgautis darydamas ką nors kita. Jos neįmanoma pakeisti kuo nors kitu.
- Ar muzika vis dar muzika? Ar mes mėgaujamės garsais ar tik vartojam įvaizdžius: man patinka maištas “ techno” muzikoje, todėl ją renkuosi; man patinka prabanga lydinti “lounge”, todėl klausausi tokios muzikos?
- Taip, tokių tendencijų galima matyti. Patys muzikantai kartais stengiasi prie savo muzikos prilipdyti įvaizdį, tačiau taip buvo nuo pat Elvio, ir tai nėra nauja. Aš galiu klausytis Džeimso Bondo filmo garso takelio ir negalvoti apie muštynes.
- Turim ir apie Lietuvą pakalbėti. Ar buvai girdėjęs apie mūsų šalį prieš atvykdamas?
- Girdėjau apie krepšinį, apie Marie Trintignant ir, būsiu nuoširdus, neką daugiau.
- O merginos?
- (juokiasi) Gražios.
(Čia įsiterpia ir Alexo draugas, kolega scenoje Jerome’as). - Kol kas nematėme jų daug, bet pirmieji pavyzdžiai buvo gražūs.
- Ar kada nors uostei kokainą nuo pritrenkiančios blondinės krūtų?
- Ne. Deja. Turėčiau kur kas daugiau dirbti.
Kalbėjosi Arminas Višinskis ([email protected])
