Kultūros atašė Kaliningrado srityje Arvydas Juozaitis Kaliningrado kraštą įvardija kaip Baltoslaviją. Ir mano, kad Kaliningrado, arba Baltoslavijos, likimas yra Lietuvos rankose.
Prašom padaryti Kaliningrado srities lietuviškų mokyklų "topografinę nuotrauką".
Pirmiausia apie mokymo pamatą. Lietuvių kalbos mokytojų asociacija, kuriai vadovauja Černiachovske (Įsrutyje) gyvenantis ir dirbantis Aleksas Bartnikas, vienija per 30 mokytojų. Būtent šis negausus būrys, o ne mokyklos, sudaro lietuvių žodžio pajėgas. Lietuvių kalbos mokyklos būti kol kas negali. Todėl pirmučiausiai reikėtų pasidžiaugti, kad A. Bartnikas keliolika metų vadovavo Černiachovsko pedagoginei kolegijai, įkūrė joje (pritariant srities Švietimo valdybai) lietuvių kalbos mokytojų Kaliningrado sričiai specialybę. Be tos institucijos padėtis būtų visai apverktina. Nes Lietuva, kad ir norėdama, nedaug padaro. Per Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą mes pajėgiame komandiruoti į Karaliaučiaus kraštą vos vieną kitą mokytoją. Tiesa, departamentas vis dėlto labai prisideda mokėdamas pedagoginio darbo priedus lietuvių kalbos mokytojams - tiek vietiniams, tiek atvykstantiems iš Lietuvos.
Šiuo metu lietuvių kalba dėstoma kaip "etnokultūrinis komponentas" arba fakultatyvas - tiek vidurinėse mokyklose, tiek licėjuose, tiek pagrindinėse mokyklose. "Topografinė nuotrauka" būtų tokia: Kaliningrado 35-asis licėjus, 4-oji, 40-oji, 48-oji vidurinės mokyklos; Sovetsko 2-oji ir 8-oji vidurinės, 1-oji internatinė bei dvi lituanistinės mokyklos (šalia bendruomenės); Nemano (Ragainės) 2-oji vidurinė mokykla, taip pat Dobrovolsko (Piliakalnio), Jasnojės (Kaukėnų), Lunino (Lenkvėčių), Timiriazevo (Naujosios), Nesterovo (Stalupėnų), Pobedino (Šilėnų), Rževskio (Linkūnų), Prochladnojės (Kalninkų), Slavėko (Gastų), Uljanovo (Kraupiškio) mokyklos. Pastarosios mažų miestelių mokyklos dažniausiai turi lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvus. Geriausia padėtis - Kaliningrado 35-ajame licėjuje, kur lietuvių kalba yra dėstomasis dalykas ir kalbos vienu metu mokosi apie 200 vaikų (nuo pradinių klasių iki aukštesniųjų). Bet nepamirškime: dauguma besimokančiųjų mūsų kalbos - iš mišrių šeimų, dažnas nelaiko savęs lietuviu.
Kunigų pamainos nesimato
Ar lietuviai daro kokią nors įtaką šio krašto gyvenimui, ar beturi jėgų savąjį tautiškumą palaikyti?
Lietuvių įtaka jaučiama lietuviškų renginių metu (kultūros šventės). Arba suaktyvėjant Lietuvos generaliniam konsulatui Kaliningrade. Ar nors vienas lietuvis užima aukštą vietą srities ir miestų administracijoje? Yra tokių. Pavyzdžiui, lietuviai - gana aukšti valdininkai tiek srities, tiek Kaliningrado muitinėse; lietuvis vadovauja kovos su narkotikais valdybai, yra lietuvis ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos Kaliningrado atstovybės valdančiajame aparate.
Tautiškumui išsaugoti ir palaikyti labiausiai padeda Katalikų Bažnyčia, kaip ir per amžius. Itin reikėtų nusilenkti kunigui Anuprui Gauronskui, kurio švento darbo bei milžiniškų pastangų dėka iškilo Tilžės ir Karaliaučiaus bažnyčios, suburtos parapijos ir bendruomenės. Jis jau 16 metų aria apaštalavimo laukus, nesusilaukdamas jaunimo paramos iš Lietuvos, - jaunieji lekia lengvos "apaštalavimo" duonos į amerikas. Kunigų pamainos nesimato.
Ir turto daug, ir komunizmo liekanų
Kas jus patį Kaliningrade labiausiai nustebino?
Ne itin daug kas. Pažinojau šį kraštą nuo seno, kasmet su šeima čia užklysdavome - aplankydavome Svetlogorską, I. Kanto kapą, pasidairydavome, pasverdavome, kas naujo, kas kaip keičiasi. Čia gyveną žmonės keičiasi į gera ir tai reikia vertinti. Nors daug kas vis dar išgyvena šoką, ypač lietuviai, nebuvę čia kokius 15 metų, t.y. nuo tarybų valdžios žlugimo. Daug kas čia pasikeitę, labai daug. Turto daug ir komunizmo liekanų daug. Nereikėtų tuo stebėtis, tokia gyvenimo logika, viskas nuoseklu ir paaiškinama. Tačiau stebino ir tebestebina pagarba aukštai humanitarinei kultūrai, kurią čia pajunti net tarp vargo žmonių. Šios pagarbos priežastys įvairios, tarp jų ir "trečiojo visuomenės sluoksnio" tradicija, kai tarybiniais metais inteligentai buvo gretinami su kolūkiečiais ir darbininkais. Pas mus jie dabar jau kaip ir niekas, o čia dar išlikusi pagarba, tai pastebi bet kurioje žinių laidoje: kultūrai skiriama daug vietos ir laiko. Pagaliau man labai pasisekė: kultūros atašė statusas leidžia susipažinti su iškiliausiais intelektualais - savitais, giliais žmonėmis. Kabinasi jie ir į Rusiją, ir į Prūsijos palikimą. Prūsijos, beje, daugelis nebetapatina su Vokietija, pabrėždami: "Čia niekuomet nebuvo Germanijos".
Kaip trumpai apibūdintumėte šį kraštą?
Tai Baltoslavija. Žodį "balto" vartoju gana plačiai, tačiau šio interviu nepakaktų tam paaiškinti. Be to, krašto ateitis jaudina žmones, jie tuo atvirai dalijasi, aiškinasi, visi laukia permainų. Daugumą trikdo ir kitą vasarą ruošiamas minėti Kionigsbergo įkūrimo 750 metų jubiliejus. Ta data labai sustiprins istorinės atminties tendencijas - tik kokias? Prūsiškas, regis.
Trūksta tik laiko
Ko jums trūksta ten gyvenant?
Kol kas nieko netrūksta - tik laiko. Reikia užrašyti daug nutikimų, aprašyti charakterius, situacijas, o laiko - nors plyšk - trūksta. Darbo čia be galo daug ir net nereglamentuoto pareigomis. Pavyzdžiui, ir šiuo interviu aš atlieku man nepriklausantį "darbą": esu Kultūros ministerijos atstovas, švietimo ir mokslo reikalai man nepriklausytų... Bet čia kaip ir su Lietuvos kultūros centru: rūpinuosi, nors ne Kultūros ministerijos finansavimas ir statyba. Degu tuo centru, nes labai svarbu...
Kokia žvelgiant iš Rusijos teritorijos atrodo Lietuva?
Vienas aukštas valdininkas privačiame pokalbyje man pasiūlė naują požiūrį, kurį siūlau ir jums. Žvelgiant iš didžiosios Rusijos pusės, Lietuva - mažas teritorinis subjektas, bet pažvelgus iš Kaliningrado pusės, Lietuva - didelė, keturis kartus didesnė už sritį šalis. Vadinasi, šio Rusijos Federacijos subjekto likimas, Kaliningrado likimas - ir mūsų rankose. Taip mano šviesiausieji Kaliningrade, taip jaučia absoliuti dauguma žmonių. Tad nesnauskime...
“Dialogas”
