Lietuva jau pajudėjo persitvarkymo keliu. Iniciatyvinė Sąjūdžio persitvarkymo grupė įsisteigė Mažeikiuose sąmoningai ir savarankiškai, pačiu demokratiškiausiu savanoriškumo keliu, ir šiandien stovi čia prieš jus – prisistato visuomenei.
Persitvarkymo sąjūdis ne konfrontuoja su vyriausybe, bet siekia aiškumo ir demokratijos daugeliu klausimų. Kokius uždavinius keliame mes, kokia būsimos veiklos programa? Mes vienijame visus gyventojų sluoksnius kovoje už persitvarkymą. Mes esame prieš tuos, kurie bijo bet kokių naujovių ir renkasi lūkuriavimo arba atviro agresyvumo politiką jų atžvilgiu. Mes prieš dvigubą moralę, parsidavėliškumą ir nomenklatūrinę valdžią. Ir jeigu šiandien susikaupusių bėdų mes negalime svarstyti mokslinių terminų lygyje, tai turime ir privalome svarstyti pilietiniame lygyje.
Mes norime ekologiškai švarios gamybos garantijos su pagrįstais duomenimis apie teršalų lygį, nes dažnai giminingų laboratorijų matavimo rezultatai skiriasi. Mes reikalaujame, kad visi tyrinėjimo objektai būtų skelbiami visuomenei , kad viešumas ir demokratija netaptų tuščiais žodžiais, kad XIX TSKP konferencijos nutarimai būtų įgyvendinami.
Mes jau dabar norime turėti senuosius gatvių pavadinimus, restauruotas sodybas ir paminklus, o ne laukti, kada ir kas nuspręs, ką daryti už mus mūsų vardu, kaip tai atsitiko su statomu Lenino paminklu. Laikraštyje buvo rašyta, kad mažeikiečiai jo (to paminklo) paprašė – sakykit taip, jeigu prašėte , ir ne, jeigu tai buvo kažkieno sugalvota. Toje centrinėje senoje vietoje geriau tiktų lietuvių kultūrai nusipelniusio veikėjo paminklas, kad ir Vaižganto, juk senoji mokykla buvo vadinama kaip tik jo vardu. Kodėl mes turime suvienodėti ir būtinai turėti Leniną?
Prie viešumo ir demokratijos plėtojimo labai svarbu rajoninio laikraščio atsinaujinimas. Mums neužtenka socialistinio darbo didvyrių nuotraukų, pieno primilžių ir užuojautų skelbimo. Mes norime spaudos, kuri iš tikrųjų taptų liaudies balsu. Mes pageidaujame leidimo ir savo grupės leidiniui, o taip pat stendo, kuriame būtų platinamos Sąjūdžio žinios miesto centre.
Viena opiausių gyvenimo problemų – mūsų šiandieninė buitis, mūsų tuščios parduotuvės , prastas buitinis aptarnavimas, prekyba. Iniciatyvinė grupė imsis veiklos prieš spec. bufetus ir prekybinę spekuliaciją.
Kultūrinis grupės sektorius numato rūpintis visuomenės švietimo problemomis. Mažeikiuose, internacionaliniame mieste, tai ypač svarbu. Reikia santūriai, be provokacijų siekti vienybės ir supratimo tarp atskirų tautų, siekti internacionalinio auklėjimo ir žadinti tautinę sąmonę. Lietuvis, žvelgiant iš istorinių pozicijų, niekados nebuvo nacionalistas. Mes mokomės rusų kalbos kaip tokios, bet nenorime jos mokytis kaip antrosios gimtosios...Mes mokomės jos todėl, kad gerai yra mokėti daug kalbų, kaip dar XVI amžiuje sakė M. Daukša. Tačiau norime, kad lietuvis Lietuvoje visur galėtų susikalbėti lietuviškai, kad kitataučiai Lietuvoje turėtų sąlygas mokytis lietuvių kalbos, kad ne formaliai ji būtų dėstoma rusų mokyklose. Labai svarbus yra ir lietuvių kalbos mokėjimo gerinimas lietuvių mokyklose, įstaigose, gamyklose. Mūsų kalba yra ne mažiau užteršta už mūsų upes. Atsisakykime keiksmažodžių, mūsų tautos sąmonėje jų nebuvo, ugdykime pagarbą mūsų kraštui ir papročiams, mūsų nacionalinę savigarbą , grąžinkime tikrąsias šventes ir atsisakykime susikompromitavusių dirbtinių ! Į mokyklas sugrąžinkime mokslą , o mokytoją palikime švietėjo, kultūros nešėjo darbui, dorovės ugdymui ! Apžėlę mūsų kultūros dirvonai reikalauja ne mažesnės energijos negu kolūkio laukai, kuriems skiriama kas rudenį-pavasarį 800 rajono pedagogų armija... Dirbkime kiekvienas savo darbą. Nebekompromituokime mokytojo – taip išnaudojamas kaip dabar jis nebegali būti asmenybė, jis nepajėgus nešti jaunimui nei dvasingumo, nei erudicijos. Nebereikia mokyklai ir soc. lenktyniavimo štampų, rodiklių – mokykla turi duoti visuomenei žinių ir grąžinti dorovę. Tik tautinė mokykla gali to pasiekti.
Istorinės sąmonės dvasingumo problemos – tai pirmiausia pagarba savo tautai, jos istorijos žinojimas. Kol jaučiamas istorijos knygų deficitas, iniciatyvinė grupė organizuos Lietuvos istorijos ir kultūros viešas paskaitas, taip pat bandys išsiaiškinti nukentėjusias nuo Stalino kulto šeimas ir nusikaltimų vykdytojus. Ir Mažeikių rajone yra žmonių, kurie yra slėpę žydus, padėję kitoms tautoms sunkiu metu. Atsiliepkite ! Mes siūlytume pertvarkyti Kraštotyros muziejaus ekspoziciją, muziejuje turėtų atsispindėti prieškario ir pokario, kolektyvizacijos laikotarpio padariniai bei šiandieninis gyvenimas. Programoje numatome ir viešus lietuviškus renginius, kaip pavyzdžiui, Varpo šimtmečio minėjimą. Gėda, kad Maironis, taip plačiai skambėjęs per Lietuvą, deja, Mažeikių pernai nepasiekė.
Iniciatyvinė grupė domėsis dorovinėmis paauglių problemomis, kova su alkoholizmu. Lietuvai reikia blaivių žmonių, blaivios ateities. Reikia grąžinti vertybes, suformuotas tūkstantmečiais, nors jos ir vėliau buvo apšauktos liaudies opijumi, būtent: nevok, nežudyk, nepaleistuvauk, nekalbėk netiesos, mylėk savo artimą, gerbk savo tėvą ir motiną – reikia grąžinti sugriautas elgesio normas, atgaivinti sujauktą mūsų moralę. Reikia vienąsyk pradėti vertinti žmogų ne kaip kolektyvinį gyvulį, o kaip dvasingą būtybę... „Likimas, istorija arba Dievas davė mums tokį gražų žemės kampelį, kuris vadinasi Lietuva. Ir mums ne vis tiek , kas krinta iš to dangaus, ir ką augina ta žemė“ (V. Landsbergis). Būtent dėl to šiandien čia mes susirinkome ir sukvietėme čia Jus. Norėtume, kad savo iniciatyva praplėstumėte mūsų grupę – ji atvira visiems sluoksniams, visų tautų atstovams, kurie myli Lietuvą ir tiki persitvarkymu.
Irena Ruginienė–Šimanauskienė
Panaudotas šaltinis: Pranešimas, skaitytas 1988 m. spalio 1 d. pirmajame mitinge Mažeikiuose
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
