Vilniuje tęsiasi 10-asis “Kristupo vasaros festivalis”. Be įprastinių vargonų muzikos koncertų Šv. Kazimiero bažnyčioje, šiemet festivalio programą papildė "Kristupo klavyrai" ir "Karšta vasaros gitara" - fortepijono ir gitaros koncertų ciklai.
"Kristupo klavyrų" koncertus lydėjo pirmą kartą Vilniuje surengti tarptautiniai pianistų meistriškumo kursai, kuriuos vedė žymūs pedagogai - Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva, prof. Ianas Fountainas iš Didžiosios Britanijos, taip pat mūsų pedagogai profesoriai - Veronika Vitaitė ir pats Petras Geniušas.
Pasibaigus pirmajai Vilniaus “piano master” klasei, Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” žurnalistė Gailutė Jankauskienė kalbino prof. Petrą Geniušą. Pokalbio tema šįkart - mokytojas ir mokinys, didelių asmenybių įtaka jauno menininko kūrybiniame kelyje.
Jums yra tekę vesti meistriškumo kursus įvairiose šalyse - Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, o štai dabar pirmą kartą surengėte meistriškumo klasę ir čia, Vilniuje, “Kristupo festivalyje”. Sakykite, kuo ypatingas darbas, tiksliau, kūryba būtent meistriškumo klasėje? Ar jis iš tiesų duoda kokių nors ryškesnių rezultatų? Vis dėlto tie studentai, kurie ateina į “master” klasę, jie jau yra pasiekę tam tikrų aukštumų, tad ką gali pakeisti vos kelių dienų bendravimas su vienu ar kitu metru?
Iš tiesų yra tekę rengti meistriškumo kursus įvairiose šalyse, o Vilniuje - tik pirmą kartą. Taip jau išėjo, kad Lietuvoje nė karto nedariau to, ką aš taip įpratęs daryti, ir turiu jau nemažą patirtį. O jei kalbėsime apie tų kursų naudą, tai iš tiesų kartais pavyksta pasiekti labai, labai smagių meninių rezultatų. Jeigu tu susiduri su geru muzikantu, tikru meistru, tai netgi ir vienas susitikimas išlieka visam gyvenimui. Pavyzdžiui, kažkada esu buvęs Bernardo Reinhaizeno meistriškumo kursuose ir tas vienintelis susitikimas man įsiminė visam laikui kaip koks įspaudas…
Bet gal iš tokių susitikimų įsimena daugiau žmogaus, meistro, metro asmenybės įspūdis? Kiek tie jo praktiniai patarimai iš tiesų praverčia tolesnei jauno kūrėjo kūrybai?
Be abejo, tai yra neatskiriami dalykai. Kartais iš tiesų tie išgyvenimai, kuriuos mokinys patiria bendraudamas su meistru, užsifiksuoja jam kartais daug stipriau negu toks sausas, praktinis, racionalus darbas. Mūsų darbas mene visada turi dvi puses - ir kruopštaus amato, ir dar tokią beprotybės pusę. Ir kartais tokia šventa beprotybė daug stipriau suveikia. Pavyzdžiui, M. Rostropovičius dirbo profesoriumi Maskvos konservatorijoje. Ir kartais būdavo taip, kad studentai matydavo jį iš viso tik vieną kartą per metus. Tokie labiau buitiškai ir racionaliai nusiteikę žmonės sakydavo, kad, na, koks gi čia mokymas, čia juk žvaigždė, neatnešanti jokios naudos studentams ir t.t. O iš tikrųjų tas vienintelis susitikimas, kuriam buvo rengiamasi visus metus, padarydavo fantastišką įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui. Aš pats tą esu patyręs, kai vienintelį kartą koncertavau drauge su maestro M. Rostropovičiumi.
Šiuos meistriškumo kursus Vilniuje jūs vedėte kartu savo mokytoja Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesore Vera Gornostajeva. Viename interviu esat prisipažinęs, kad susitikimas su šia garsia pedagoge jums buvo revoliucingiausias etapas jūsų gyvenime, tačiau nelikote jos mokiniu. O ir ji pati, po kelerių metų pasiklausiusi jūsų grojimo, yra pasakiusi, kad vis dėlto nieko nematanti iš savojo mokymo… Tad kaip suprasti tokį mokinio ir mokytojo santykį?
Na, taip, aš atradau savo stilių ir būtent stilistikos požiūriu nelikau profesorės mokinuku. Kita vertus, jinai yra mano Mokytoja iš didžiosios raidės. Ir aš tą jaučiu visą laiką. Netgi dabar, jau pats būdamas profesoriumi, šalia jos užsidedu mokinio mantiją. O ta išorinė pusė, t.y. stilius, individualios kalbos atradimas mene ir t.t., tai čia yra kiti dalykai. Yra toks metafizinis lygmuo, kuriame prof. V. Gornostajeva man visuomet išliks mokytoja. Ir tas metafizinis, tas nenusakomas, energetinis lygmuo yra pats svarbiausias. Apskritai mene svarbiausia yra tai, kas yra nenusakoma. Ir apie tai kalbėti sudėtinga. Aš tiktai galiu liudyti, kad tai yra labai svarbu.
Turbūt tokiu keliu eiti, atitrūkti nuo mokytojo gali tik didelės asmenybės, dideli menininkai, kurie renkasi visiškai savarankišką kelią mene. O ar nebūna taip, kad kiekvienas geras mokinys nori būti panašus į gerą mokytoją. Ar jums nebuvo taip? Ar tiesiog sužaidė jūsų kūrybinės ambicijos?
Iš pradžių mokinys visiškai atsiduoda mokytojui, jį kopijuoja ir aklai juo tiki. Ir tai labai gerai, taip turi būti. Po kurio laiko tas mokinys jau gali tarti ir savo keletą žodžių. Taip ilgainiui atsiranda mokinio dialogas su mokytoju. Ir galų gale jis yra paleidžiamas į gyvenimą kaip laisvas menininkas. Bet taip ne visiems nutinka. Kartais mokinys visam laikui lieka ištikimas savo mokytojui, tiesiog tų pačių idėjų skelbėjas. Ir toks variantas būna daug dažnesnis.
Tikras menininkas visada lieka vienas. Nes jeigu kūryba yra ne nuo savęs, tai ji yra netikra, tai yra tik kopija. Taigi mano kelias ir buvo nuo kopijos, nuo aklo atsidavimo iki suradimo savęs. Bet tai nereiškia, kad mokytojo neliko.
Kas jums turėjo didžiausią įtaką jūsų kūrybiniame kelyje? Ar jūs priskiriate save kokiai nors mokyklai? Juk mes dažnai girdime sakant, na, šis atlikėjas yra mūsų lietuviškosios arba rusiškosios mokyklos atstovas ir pan. Yra ir daugiau pasaulyje tų mokyklų.
Mano mokykla visų pirma eina iš F. Liszto, R. Buzoni, B. Dvariono per mokytoją L. Drąsutienę ir prof. J. Karnavičių, o kita linija - iš H. Neihauzo per prof. V. Gornostajevą. Kita vertus, absoliučiai viskas - kiekviena perskaityta knyga, kiekvienas išgirstas įrašas, kiekvienas koncertas ir netgi kiekvienas išgyventas meilės įvykis, - viskas yra toji pamoka, kurią tu visą laiką mokaisi ir transformuoji į meną. Ir, aišku, kad apsiriboti, sakyti, kad aš esu vienos kokios mokyklos atstovas, na, toksai klasikinis, tipiškas - tai ne, taip negalėčiau. Smuikininkas Raimundas Katilius kažkada yra pasakęs, kad kiekviena meninė individualybė jau pati savaime yra mokykla.
Bet, aišku, jeigu kalbame apie metodiką, kaip aš buvau mokytas, tai man artimiausia yra Henri Neihauzo mokykla, tai yra rusiškoji mokykla. Bet H. Neihauzo mokykla nėra šimtu procentų rusiška, kadangi H. Neihauzas buvo grynų gryniausias vokietis, mokęsis Europoje ir tai jau yra tokia europietiška rusiško pilstymo mokykla. Kaip ir, sakykim, S. Richteris. Jis irgi buvo vokietis, bet Vakaruose laikomas rusų pianistu, o Rusijoje - toks kaip ir pusiau savas, pusiau svetimas.
Beje, savo sūnų Luką jūs vis dėlto patikėjote savo mokytojai prof. V. Gornostajevai. Ji dabar vadovauja jo mokymui…
Taip išėjo, kad jinai yra dar ir jo močiutė.
Aš ir norėjau apie tai klausti. Galbūt iš tiesų idealus variantas, kai jaunas žmogus ir auga, ir mokosi, ir tobulėja šeimoje, tarp artimiausių žmonių. Tik ar tokiu būdu nevaržoma jo laisvė, kuri jaunam yra labai svarbi?
Kaip yra pasakęs H. Neihauzas, pasišlaistyti visada suspėsi, o groti bus jau per vėlu. Objektyviai žiūrint ir vertinant, mano sūnus dar tik keturiolikos metų, o iš tikrųjų jau labai, labai daug moka. Praktiškai savo srity jis jau yra meistras. Lukas nuo gimimo pradėjo groti ir jo močiutė prof. V. Gornostajeva jam turi tikrai labai gerą įtaką.
O dėl laisvės, tai jau čia daugiau filosofinis klausimas. Kas ta laisvė iš viso yra? Ar tai yra tai, kai nežinau, ką daro mano kairė ranka, ar darau tai, ko nori mano pilvas? Ar čia yra laisvė? O gal laisvė yra tada, kai aš suvokiu, ką aš noriu daryti, ir tai darau? Be abejo, tokios tipiškos vaikystės mano sūnus neturėjo. Nors kita vertus, manyčiau, kad gal ir fragmentiškai, bet jis sugeba pasiimti iš gyvenimo viską, ko jam tikrai reikia.
Visai neseniai, gegužės mėnesį, Muzikų rėmimo fondo rengiamame “Sugrįžimų” festivalyje turėjome progos pasiklausyti ne tik jūsų sūnaus, bet ir visos jūsų šeimos muzikavimo. Jūs skambinote drauge su žmona Ksenija Knorre ir sūnumi Luku. Ar dažnai tenka kartu pasirodyti vienoje scenoje?
Ne, labai retai. Mes ir gyvename atskiruose miestuose, kiekvienas turime savo solinę veiklą ir ambicijas. Toks bendras muzikavimas yra daugiau šventinio pobūdžio.
Ar įdomu būtent taip pasirodyti?
Aišku, kad įdomu. Netgi labai.
Ar jūsų šeimoje tarp trijų pianistų nėra jokios konkurencijos? Tik vienas kito palaikymas?
Aišku, konkurencija yra visur. Konkursas, konkurencija ir kova. Net tarp mylinčių žmonių, net poroje visa tai yra. Bet šeimoje dominuoja dar ir kiti dalykai, kurie yra gilesni ir kurie visa tai nustelbia. Ta kova, konkurencija tarp artimiausių žmonių turėtų visada pasitraukti į antrą planą. Kartais prie manęs prieina koks kolega ir sako - žinai, jau tau reikia laikytis, jau Lukas kai ką geriau groja už tave. Tai aš atsakau - jis ne tik už mane, bet ir už jus geriau groja…
Kokios Luko savybės jums imponuoja labiausiai, galbūt yra ir tokių, kokių neturite jūs?
Taip, be abejo, tokių yra. Visų pirma jam viskas prasidėjo daug anksčiau negu man. Turiu galvoje tą profesinį pianistinį sąmoningumą, kuris jam subrendo gal 10 metų anksčiau negu man. Ir būtent tas visiškai neprobleminis kontaktas su klaviatūra, kuris man atėjo iš lėto, po truputį, jam atsirado daug greičiau. Kita vertus, yra skirtingi žmonių tipai. Aš, pavyzdžiui, savo “pianistinį aparatą” kūriau iki 30 metų, o Lukas, būdamas keturiolikos, jį jau turi. Tiesiog vieniems pianistams reikia groti daugiau, o kitiems - mažiau. Galbūt tai ir nuo fiziologijos priklauso. Aš šiuo požiūriu esu senamadiškas, man reikia groti daugiau. Kai pagroju penkias valandas, tada jaučiuosi puikiai. O Lukas… Lukas dvi valandas pagroja ir tvarkoj, jam tiek užtenka. Jo prisitaikymas prie instrumento daug greitesnis. Dėl to labai džiugu man, kaip tėvui.
Beje, jūs irgi esate iš menininkų šeimos. Tiesiog turbūt iš kartos į kartą persiduoda tokio kelio pasirinkimas, dinastijų tradicijos, ar ne? Jūsų mama dailininkė - Irena Geniušienė, tėtis - žinomas maestro profesorius Rimas Geniušas, brolis Julius - taip pat dirigentas. Sakykite, o kokios sritys jums dar yra įdomios?
Krepšinis man labai patinka.
Nejau penkias valandas grojant lieka dar laiko ir krepšiniui?
Dabar, aišku, labai retai žaidžiu. Bet Lukui aš išugdžiau neblogą metimą, dabar jis baudas kartais įmeta 10 iš 10.
Na, kas dar… Džiazo muzika labai patinka.
Kai kas jus netgi vadina tokiu daugiau bohemos žmogumi. Gal čia kaltas jūsų įvaizdis, toks šiuolaikiškas, modernus?
Man apskritai imponuoja žmonės, kurie neturi tokio perdėm fiksuoto įvaizdžio, kurie yra, kaip aš sakau, truputį nepagaunami. Aš irgi stengiuosi toks būti. Tiesiog man patinka žmonės, kurie vieną dieną gali būti profesoriumi su kaklaraiščiu, kitą dieną gali eiti į, tarkime, priėmimą Prezidentūroje, o trečią dieną jisai jau kažkur džiazo klube… Tokie nepagaunami žmonės. Man patinka jų gyvenimo būdas. Kažkodėl manoma, kad jeigu jau yra klasikinės muzikos atlikėjas, tai jis ir elgiasi tik taip, rengiasi tik taip ir t.t. Man labiau patinka tarpsluoksninė terpė, tokie undergroundo atlikėjai. Pažįstu keletą pianistų, kurie yra fantastiško lygio, bet tiesiog neturi to variklio, kuris verstų juos siekti oficialaus pripažinimo, t.y. daryti karjerą. Jie yra daugiau tokie “kaifuotojai”, todėl ir lieka tokiam pusiau undergruonde. Pavyzdžiui, yra toks Vadimas Sacharovas Paryžiuje. Arba pianistas Suchanovas… Tik kolegų ratas žino, kad jie yra iš tiesų fantastiški, fantastiški menininkai, tačiau jų pavardės yra nežinomos. Aš pats, ko gero, esu ir karjeros menininkas, ir šiek tiek nepagaunamas žmogus.
Iš tiesų jūs dar taip neseniai buvote jauniausias Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Nežinau, ar dabar dar tebesate, ar išlaikėte tą “jauniausio” statusą, ar jus jau aplenkė jaunesni?
Na, berods po manęs akademijoje dar neatsirado jaunesnių.
Jūsų kūryba jau įvertinta Nacionaline premija…
Tai buvo prieš dvylika metų. Tuomet irgi buvau jauniausias laureatas ir tas rekordas taip pat dar nesumuštas. Režisierius O. Koršunovas premiją gavo jaunas, tačiau truputį vyresnis, negu aš tada buvau.
...tai kurgi toliau karjeros kelias turi kilti?
O! Iš tikrųjų tai dar būtų kur kilti. Tačiau aš jau supratau, kad, jeigu netgi ir tampi Nr. 1, pasaulio čempionu (nors iki to dar labai toli), tai vis tiek po tavęs ateina dar kitas, dar geresnis. Vadinasi, tas horizontalus žmogaus kelias, jis yra uždaras. Aš vis dar noriu eiti pirmyn tuo keliu, nors jau suprantu, kad jis yra baigtinis. O vertikalus kelias - ten vietos visiems užtenka. Kiekvienas žmogus turi savo individualų, savo dvasinio vystymosi kelią. Ir ten nėra tų ribų, tuo keliu visada galima eiti. Aš jau susimąstau ir apie tai, t.y. apie tą dvasinį kelią.
Būtent tame kelyje pasiekimai turbūt yra svarbiausi gyvenime, ar ne?
Taip, nors jie nesivadina pasiekimais. Horizontaliame kelyje viskas matuojama etapais - nuo tikslo iki tikslo, vertikaliame - nuo prasmės iki kitos, aukštesnės prasmės…
Ir vis dėlto kai jūs skaitote straipsnius, atsiliepimus, kuriuose rašoma, kad jūs esate ryškiausias dabarties Lietuvos pianistas, žymiausių salių publikos numylėtinis, vienas žymiausių muzikos interpretatorių ir t.t., ir pan., ką jūs galvojate? Kaip reaguojate į tokias liaupses?
Kartais čia yra tiesiog stiliaus dalykai. Neretai taip yra rašoma tam, kad ateitų publika. Ir labai daug kas iš menininkų turi tokius apibūdinimus. Pavyzdžiui, R. Katilius, perskaitęs apie save tokias liaupses, labai netgi nervindavosi. Jis buvo tokios labai asketiškos prigimties. O aš pro pirštus į visą tai žiūriu. Jeigu, tarkime, žurnalui ar vadybai reikia taip pasakyti, tai prašau, kodėl gi ne. Bet aš pats tikrai neužkimbu už tokių pasakymų, jokiu būdu.
Prakalbote apie vadybą. Sakykite, ar jūs turite savo vadybininką, prodiuserį, kuris organizuotų jūsų gastroles, jūsų darbą, koncertus?
Na, čia yra šiek tiek chaoso. Tokio vieno vadybininko kol kas nėra. Bet aš manau, kad jis turėtų atsirasti ir truputėlį tą galvos skausmą man nuimti.
Kita vertus, ką aš dabar darau “Kristupo vasaros festivalyje” - tai irgi yra vadyba. Ir aš šiek tiek mokausi. Mokausi suprasti, kas iš tikrųjų yra tas organizacinis darbas. Yra tas žmogus, kuris groja, ir tas žmogus, kuris klausosi. Bet dar yra trečias žmogus, kuris padaro taip, kad tie du vienu metu ateitų į tą pačią patalpą. Ir šiandien tas trečias žmogus yra labai svarbus. Anksčiau visa tai man buvo truputėlį kaip ir neįdomu. Ir to nesidomėjimo padariniai kartais būna labai skausmingi, tiesiog atsiranda netvarka. Taigi dabar aš, organizuodamas tą festivalį, truputėlį mokausi vadybos. Nes yra toks pasakymas, kad gerą vadybininką gali turėti tiktai tas muzikantas, kuris pats yra geras vadybininkas. Čia dar reikia vadybos, kad surastum vadybininką.
