Anais „gerais“ laikais būdavo pasakojama smagi istorija apie aukštą partinį postą užimantį politiką, sumaniusį pasisiūdinti kostiumą.
Sutartam laikui atėjus, garbusis politikas vyksta pasimatuoti siuvinio ir savo didžiausiam nepasitenkinimui pamato, kad kostiumas pasiūtas visiškai netikusiai – viena švarko rankovė ilgesnė už kitą, kreivai įsiūtos sagos, kelnės kabo kaip maišai… „Valstybės vyras“ piktai sušunka per visą ateljė: „Kas už šitai atsakingas?!“ Ir čia ryžtingu žingsniu į patalpą įeina penki siuvėjai, atsakydami: „Mes!“
Situacija komiška, tačiau panašių kolektyvinės atsakomybės grimasų galime pastebėti ir šiandien, gyvendami, atrodytų, demokratinėje valstybėje, o ypač atidžiau pasižiūrėję į savivaldybių veiklą. Pavyzdžiui, kas atsakingas, kad apmokestinus automobilių stovėjimą gatvėse gyventojų kiemai staiga pavirsta nemokamomis stovėjimo aikštelėmis? Kas atsakingas už abejotinus nekilnojamojo turto nuomos ar mainų sandorius? Kas galų gale atsakingas už nesprendžiamus daugybei gyventojų svarbius jo gyvenamojo namo, kiemo, gatvės reikalus? Šiuo atveju, kaip ir minėtoje istorijoje, drąsiai į priekį gali žengti keliolika ar kelios dešimtys savivaldybės tarybos narių ir tarti: „Mes“. Tai yra nė vienas…
Metas keisti tokią padėtį ir ne tik todėl, kad savivaldos tema artėjant 2007 m. rinkimams tampa vis aktualesnė. Remdamasis savo ir kitų kolegų Seimo narių patirtimi, galiu teigti, kad maždaug 90 proc. rinkėjų į susitikimus su vienmandatėse apygardose išrinktais parlamentarais ateina norėdami išspręsti problemas, kurias turėtų spręsti ne įstatymų leidėjas – parlamentas, o arčiausiai žmogaus turinti būti vietos valdžia, savivaldybė. Prakiuręs ir neremontuojamas daugiabučio gyvenamojo namo stogas, nešluojamos gatvės, laiku nemokamos išmokos, abejotinos sąskaitos už komunalines paslaugas – štai su kokiais rūpesčiais pas mus atvyksta rinkėjai, o kai paklausiame žmonių, ar jie bandę kreiptis į savivaldybę, išgirstame, kad arba vietos valdžia nepasitikima, arba nežinoma, kuriam vietos politikui derėtų pasakoti apie savo problemas. Gyventojai paprasčiausiai nepažįsta savo savivaldybės tarybos narių, sumenkinama atsakomybės sistema.
Atotrūkį tarp vietos valdžios ir žmonių demonstruoja ir statistika: organizacijos „Fonitel” ką tik atlikta telefoninė apklausa rodo, kad arti 59 proc. piliečių mano, jog savivaldybių tarybose dirbantys politikai netinkamai atstovauja jų interesams. Ir dar vienas susirūpinimą keliantis skaičius: per 61 proc. gyventojų įsitikinę, kad dabartinė tarybų rinkimų tvarka, kai tarybos nariai renkami tik pagal partijų sąrašus, nėra tinkama. Tad akivaizdu, kad permainos savivaldoje būtinos.
Todėl ir pasiūlėme taisyti Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kad vietos politikai į tarybas būtų renkami ne tik pagal partijų sąrašus, kaip yra šiuo metu, bet ir vienmandatėse apygardose, lygiai tokiu pat principu, kaip kad dabar yra renkamas Seimas. Tokiu būdu sostinės Antakalnio ar Kauno miesto Šilainių seniūnijos gyventojai turėtų konkretų jų apygardoje išrinktą ir jų interesams atstovaujantį savivaldybės tarybos narį, į kurį pirmučiausia žmonės galėtų kreiptis, norėdami atsakymų į jiems rūpimus klausimus, ir iš kurių galėtų pareikalauti atsakomybės rinkimams atėjus.
Kita vertus, žinome, kad šiuo metu daugelyje savivaldybių yra įsitvirtinę merai – „karaliukai“, manipuliuojantys pagal sąrašą išrinktais tarybos nariais, naudodamiesi partinio spaudimo, finansinėmis bei administracinėmis priemonėmis ir paversdami tarybų narius paklusniais „rankų kilnotojais”. Taip ištrinama riba tarp opozicijos ir daugumos, prarandamas tikrasis ryšys su vietos bendruomenėmis ir savivaldos gyventojais. Manau, kad konkrečioje vietovėje gyvenantiems žmonėms, o ne sąrašą per rinkimus „patempusiai” figūrai atskaitingi tarybos nariai taptų rimtu svertu, susilpninsiančiu šių savivaldos „karaliukų” pozicijas.Suprantama, mūsų siūlomi pakeitimai reikš, kad patiems tarybos nariams teks daugiau dirbti – kaip ir vienmandatėje apygardoje rinktiems Seimo nariams, nuolatos, o ne tik prieš rinkimus, bendrauti su gyventojais, įsiklausyti į jų rūpesčius, konkuruoti tarpusavyje darbais bei idėjomis ir ne tik su kitų partijų atstovais, bet ir su nepriklausomais, vietos gyventojų keliamais kandidatais. O sveika konkurencija dažniausiai lemia geresnę kokybę – didesnį politikų dėmesį rinkėjui, jo rūpesčiams, greičiau ištiesiamą pagalbos ranką, taigi ir kokybiškesnes valdžios institucijų teikiamas paslaugas piliečiams. Galų gale atsirasiantis glaudesnis ryšys tarp vietos politikų ir gyventojų sutektų savivaldai tvirtesnes pozicijas šalies valdžios struktūroje, išaugtų ir žmonių dėmesys savivaldos rinkimams, kuriuose, pataisius dabartinę tvarką, rungtųsi ne tik partijų sąrašai, bet ir asmenybės.
Pastaruoju metu madinga kalbėti apie pilietinės visuomenės ugdymą, valdžios ir bendruomenės bendradarbiavimą. Apie gyventojų dalyvavimą sprendžiant savivaldybės reikalus, taip skatinant įvairias pilietinės iniciatyvos formas, kalba ir Vietos savivaldos įstatymas. Tad ir imkimės veiksmų, kad šie skambūs žodžiai būtų ne tik tuščios deklaracijos – suteikę žmonėms galimybę balsuoti ne tik už sąrašą, bet ir už konkrečius asmenis, užtikrinsime kur kas apčiuopiamesnį jų dalyvavimą savivaldos reikaluose. Ir kas konkrečiai atsakingas už jų netvarkomą gatvę, kiekvienas rinkėjas galės tiksliai pasakyti.
Petras Auštrevičius yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
