Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien po padidinamuoju stiklu – Darbo partija bei Liberalų sąjūdis. Anksčiau esu pristatęs Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas.
Šprotus ir strimeles valgysime efektyviau
Darbo partijos programos pradžia, skyrelis Ekonomika, mane nuteikė puikiai. Čia sudėlioti akcentai ganėtinai pažangūs, tikslūs, įgyvendinami. Sakykime, žadama monopolistinėmis paskelbti įmones, kurios užima daugiau kaip 25 proc. rinkos, įstatymiškai sureguliuoti gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų ekonominius santykius. Gražu! Man patiko orientacija į smulkųjį ir vidutinį verslą – jį konsultuoti, sudaryti galimybę paimti paskolas, net leisti mažesnėms bendrovėms patekti į energijos tiekimo rinką. Žadama naudoti klasterių veiklos skatinimo modelį, orientuotą į baigtinį produktą. Ką ir kalbėti, idėja kur kas geresnė nei liberalcentristų ir jų vado Artūro Zuoko užmojis pilti pinigus fundamentaliems tyrimams.
Štai, atradau savo idealą, pagalvojau. Šlovė Viktorui ir jo sklandžiai programai, kuri Lietuvai atneš daug naudos! Tuoj pat šokau skanauti antrą programos skyrelį, kuris pasirodė esąs meduolis. Trečias skyrelis pasirodė esąs meduolis apibarstytas cukrumi, ketvirtas – apibarstytas cukrumi ir apipiltas medumi, penktas jau buvo gryno cukraus gabalas, nuo kurio pradėjau žiaukčioti.
Čia žadama viską visiems – ar tokį dokumentą išvis galima vadinti partijos programa? Tai tiesiog Lietuvos visuomenės reikmių sąrašas, kuris yra bevertis, nes ir taip aišku, kad visiems visko reikia. Visas įdomumas, kokius politinė partija nustato prioritetus. Šitoj programoj nėra jokių prioritetų. Žadant medaus kalnus ir pieno upes tiesiog ciniškai, begėdiškai tyčiojamasi iš rinkėjo.
Ekonomikos bei Finansų ir mokesčių dalyse projektuota orientacija į smulkųjį ir vidutinį verslą išplaunama kaskadomis nesibaigiančių pažadų: visos mokyklos būsiančios renovuotos, mokytojų darbo krūviai sumažinti, vidutinė pensija padidinta nuo 830 iki 1500 litų per mėnesį, minimali mėnesinė alga sieks 1800-2000 litų, neapmokestinamųjų pajamų lygis tuoj pat išaugs iki 800 litų, valstybės remiamos pajamos nuo 350 iki 550 litų, sveikatos priežiūros finansavimas padidintas ne mažiau kaip 20 proc., statomos, modernizuojamos sporto salės ir aikštynai, ir taip toliau, ir taip toliau. Mokesčiai, aišku, visais frontais bus mažinami.
Visai už dyka siūlau Viktorui konsultaciją ir tuoj pat galiu parašyti jam dar tobulesnę programą. Vidutinę pensiją siūlau nuo spalio 1 d. padidinti iki 3500 litų per mėnesį, minimalią mėnesinę algą iki 8000 litų, neapmokestinamųjų pajamų lygį iki 4000 litų, valstybės remiamas pajamas iki 2550 litų. Prieštaraujančių yra? Manau, visi pritariat tokiems gerovės augimo tempams.
Pastebėjau, kad programoje atskiras skyrius pašvęstas narkomanijos prevencijai, tačiau nėra kovos su alkoholizmu. Taip ir matau Viktorą sakant: aš ne prieš taurelę, todėl kam tokius dalykus rašyti programoje? Verčiau kovokim su narkomanija. Kita man patikusi vieta – pažadas efektyviau panaudoti šprotus ir strimeles maisto gamyboje. Suprantu, kad čia glūdi kažin kokia gili mintis, tačiau kol kas jos neišgliaudžiau.
Tikri liberalai
Liberalų sąjūdžio programa yra nuosekli, kūrybinga, turinti vieningą stuburą, siūlanti nemažai naujų idėjų. Akivaizdžios pastangos dokumentui suteikti ideologinį liberalizmo pagrindą. Elektroninė valdžia, pasitikėjimas privačia iniciatyva, biurokratizmo mažinimas ir racionalūs vadybiniai sprendimai yra šios programos „arkliukai“.
Kiek nustebino, kad programa pradedama skyriumi Asmens ir visuomenės saugumas. Matyt, remtasi kažkokiomis apklausomis, kuriose saugumą žmonės nurodo kaip svarbiausią rūpestį, tačiau kelionę po Lietuvos sociumo kraštovaizdį mažai kas pradeda nuo šios vietos.
Pažiūrėkim, pavyzdžiui, kaip Liberalų sąjūdis projektuoja socialinę politiką. Jie „drįsta“ eiti tiek toli, kad pareiškia panaikinsiantys lengvatas (transporto) ir kompensacijas (už šilumą). Socialiai remtini asmenys gaus vieną vienintelę išmoką. Prieš tai bus atliekamas turto testas.
Kartais savo principus liberalai tiek suabsoliutina, kad jie pavirsta savo pačių priešybe. Pavyzdžiui, jie žada įgyvendinti visuotinį gyventojų turto ir pajamų deklaravimą. Vadinasi, milijonas pensininkų ir socialiai remiamų asmenų deklaruos turtą, po to daugelis iš jų dar bus testuojami. Kažkaip nelabai liberalu. Jau ir pats deklaravimas – biurokratizmo pinklės kiekvienam piliečiui (kiek būtų iš to realios naudos?), o liberalai, kiek supratau, - prieš biurokratizmą.
Partija, kurios vienas iš vadovų yra buvęs euroderybininkas Petras Auštrevičius, nė nemirktelėjus žada Ignalinos AE veikimą pratęsti iki saugaus eksploatavimo termino pabaigos – rodos, visiškai ignoruodama duotus ES įsipareigojimus.
Vertingas programos skyrelis „Valdžios institucijos nebus stabdys žmonių veiklai“. Žadama chaotiškai nekaitalioti teisės aktų, jų projektus jau pirmose rengimo stadijose skelbti internete, atlikti įstatymų projektų kaštų ir naudos analizę. Didžioji dalis klausimų su valdžios institucijomis bus sprendžiama internetu arba paštu. Įdomu. O štai dar vienas punktas, „Įtvirtinsime valstybės tarnautojų atsakomybę už tai, kad jie nuslepia numatomas teisės akto neigiamas pasekmes, ir ją taikysime“, yra gan mįslingas. Suprask, kvaili įstatymai iš esmės yra piktavalių tarnautojų, o ne politikų kūriniai. O kaip gaudysit tuos, kurie nuslepia? Tikros džiunglės...
Štai kai kurie žadami Liberalų sąjūdžio indikatoriai. Iki 2011 m. Lietuva – tarp 20-ties verslui palankiausių pasaulio valstybių (gal ir realu, nes ir dabar atrodom ne taip jau tragiškai). Žadama renovuoti po 100 švietimo įstaigų per metus – pamatuotas skaičius, ne taip kaip Viktoro: viską akimirksniu. Nuo 2009 m. rugsėjo žadama švietimo įstaigose bent trečdaliu sumažinti „popierizmą“.
