Šią savaitę: bene geriausias šių metų britų garažinio roko atgimimo (“garage rock revival”) stiliaus radinys “Yeah Yeah Yeahs” su “Fever to Tell”; amerikiečiai debiutantai “The Mars Volta”, sukūrę vieną geriausių metų albumų “De-Loused in the Comatorium” ir lengvas rokas Michelle Branch albume “Hotel Paper”.
Michelle Branch - “Hotel Paper”06.24, “Maverick” (pop/rock)Įvertinimas: 6/10
Panašu į: Avril Lavigne, Vanessa Carlton, Heather Nova
Gabi 20-metė jau treti metai kopia muzikos verslo Olimpo link: 2001 metais išleido pirmą solinį albumą “Spirit Room”, po metų padėjo legendiniam Santanai įrašyti “Game of Love”, o šiemet pasirodo ir antrasis jos darbas “Hotel Paper”, debiutuojantis antroje JAV perkamiausių albumų sąrašo vietoje.
Kitaip nei daugelis paauglių dievaičių, kuriems muziką, žodžius ir gyvenimo istoriją kuria prodiuseriai, Michelle Branch žodžius ir muziką kuria pati. Deja, gavusi pliusą už savarankiškumą, daugiau nelabai kuo ir nustebins labiau apsišvietusį melomaną.
Dainos “Hotel Paper” primena tiek mažiau maištingą Avril Lavigne (pirmoji pristatomoji daina “Are you happy now?”), tiek mažiau emocingą Heather Nova (“’Til I get over you”), tiek ir ne tokius sentimentalius Vanessos Carlton (“One of these days”) kūrybinius ieškojimus. Panašumai su pastarąja Michelle persekioja jau kuris laikas ir ne be pagrindo. Nors Carlton dainose dominuoja jos pačios pianinu atliekama muzika, o Michelle Branch - rokinė gitara, tačiau pakeitus instrumentuotę ir balso tembrą dainoje “One of these days” skambesys taip suvienodėja, kad eilinis klausytojas nesunkiai jas (darsyk) sumaišytų.
Visas “Hotel Paper” albumas panašus į pirmą pristatomąją dainą “Are you happy now?”, tad jeigu patiko šis kūrinys, patiks ir likusi albumo dalis, kuri baigiasi trimis lėtomis Avril Lavigne “I’m with you” stiliaus kompozicijomis: “Hotel Paper”, “’Til I get over you” ir “It’s you”.
Iš esmės kokybiškas, tačiau pernelyg vienodas albumas. Skirtumų esama tik tarp lėtų ir greitų kūrinių, bet tai natūralu. Tačiau reikia turėti omenyje, kad atlikėja tik prieš savaitę atšventė savo 20-ąjį gimtadienį, tad gal iš jos dar išaugs antroji Alanis Morrisette?
http://www.michellebranch.com/http://www.michellebranch.co.uk/Perklausyti “Hotel Paper” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/branch_michelle/344952/album.jhtml.
“The Mars Volta” - “De-Loused in the Comatorium”06.24, “Universal” (rock/punk/experimental)Įvertinimas: 9/10
Panašu į “Radiohead”, “Interpol”, “Trail of dead”
Nesu didelis “kietesnės” muzikos mėgėjas ir nesižaviu tuo, kad šią sritį uzurpuoja garažinio roko gaivintojai (tolesnė “Yeah Yeah Yeahs” albumo apžvalga tėra reta išimtis), jau kuris laikas nieko gero ir naujo (?) nepateikiantys. “De-Loused in the Comatorium” - debiutinis, kiek kitokį stilių propaguojančios komandos darbas.
Tiesa, debiutuojančiais juos galima pavadinti tik iš dalies. Grupės įkūrėjai Omaras Rodriguez-Lopezas ir Cedricas Blixleris yra gerai žinomo, tačiau nebeegzistuojančio kolektyvo “At the Drive-In” nariai, pasukę kiek kitu keliu nei likusieji kolegos, kurie įkūrė grupę “Sparta”. Prie gerai žinomų vardų galima priskirti ir Flea iš “Red Hot Chilli Papers”, albume grojantį bosine gitara.
“De-Loused in the Comatorium” nėra iš esmės naujas skambesys (galbūt ir jiems vėliau bus prilipdyta etiketė iš serijos “revival”), tačiau “Led Zepellin”, “Fugazi” ar, kaip teigia žinovai, ankstyvojo Santanos įtaka - tai visai kas kita, nei siūlo britų dievaičiai (mano apžvalgose minėti “The White Stripes”, “Yeah Yeah Yeahs”, “The Strokes”).
Palyginti “The Mars Volta” su “At the Drive-In”, skambesys sušvelnėjo, tapo melodingesnis (neapsiribojantis buku ritmu), o grupės vokalisto Cedrico Blixterio dėka - dar ir išskirtinis.
Muzika čia lygiavertė vokalo partijoms, emocionalumu prilygstančioms nuostabaus falceto šeimininkui Jeffui Backley, kurį laikau vienu iš geriausių balsų roko muzikos istorijoje.
Kai girdi ką nors panašaus, net neverta abejoti, ar tai pateks į geriausių metų albumų sąrašus. Tai roko meno viršūnė, albumas, kurį būtina įsigyti.
http://www.themarsvolta.com/http://www.inertiatic.com/Perklausyti albumą “De Loused in the Comatorium” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/mars_volta/346289/album.jhtml.
“Yeah Yeah Yeahs” - “Fever to Tell”04.29, “Interscope” (rock/ garage rock revival)Įvertinimas: 7/10
Panašu į: “The Strokes”, “The White Stripes”
Kartais norisi sužinoti, kur tas fabrikėlis, jau kelinti metai kepantis garažinio roko gaivintojus, ir susprogdinti jį visiems laikams. Gal tada išgirstume kažką nauja? “Yeah Yeah Yeahs” - šviežias vanduo šioje užsistovėjusioje pelkėje.
Panašiai kaip “The Mars Volta”, “Yeah Yeah Yeahs” dažnai koncertuodami ir leisdami nepilnus albumus (EP) spėjo išgarsėti dar iki pasirodant apžvelgiamam debiutiniam darbui.
Tačiau, kitaip nei “De Loused in the Comatorium”, kuris iš esmės yra koncepcinis albumas (apie tikro asmens Julio Venegasą pamišimą, vedusį į savižudybę) ir kurį reiktų klausyti nuodugniai, “Fever to Tell” yra daugiau ironiškas, ciniškas, koncertiniam šėlsmui skirtų vienadienių dainų rinkinys. Iš tokių pozicijų ir vertinimas - paklausėm ir gana, argi rytoj neatsiras dar 10 grupių, sugebančių įrašyti ką nors panašaus?
“Yeah Yeah Yeahs” iš tariamai “gerų” tokio stiliaus albumų išskiria moteriškas Karen O vokalas, primenantis senus gerus Lizos Phair (paskutiniame albume “Liz Phair” džiuginančios nebent B. Spears gerbėjus) laikus. Žinoma, nereikia palyginimo suprasti pažodžiui, tačiau tiek vokalo, tiek muzikos panašumų esama. Apskritai, kai tenka lyginti, supranti, kad moterų roko muzikoje nėra daug.
“Pin”, “Maps” ir dar kelios kompozicijos iš vos 37 minutes trunkančio albumo vertos sugaišto laiko ir dėmesio. Pirmoji stebina energijos sukoncentravimu į dvi minutes ir “priedainį”, antroji iš esmės - nuostabus kūrinys (bene geriausias albume). Tačiau visa kita, - be to, kad “veža”, - yra taip girdėta, kad net žodžius, kuriais galima tai apibūdinti, berods būsiu išsėmęs.
Klausyti malonu, bet neilgai ir ne visur.
http://www.yeahyeahyeahs.com/Perklausyti albumą “Fever to Tell” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/yeah_yeah_yeahs/341949/album.jhtml.
Šią savaitę reiktų išgirsti:
“Alkaline Trio” - "We've Had Enough"“Four Tet” - "She Moves She"“Less Than Jake” - "She's Gonna Break Soon"Liz Phair - "Extraordinary"“New Pornographers” - "The Laws Have Changed"
Kitą savaitę:Šiek tiek lengvesni poproko albumai - buvusios “Eurythmics” vokalistės Annie Lennox, “Badly Drawn Boy” stiliaus kolektyvo “The Eels” ir grupės “Postal Service”, kurie savo naujuoju darbu popmuzikai grąžina gerą vardą.
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
