Kaip ir žadėta, šią savaitę melomanams pristatomas “Depeche Mode” klavišininko Martino L. Gore’o albumas “Counterfeit2”, kontraversiškai sutiktas Madonnos “American Life”, bei du mažiau žinomų, tačiau kritikų giriamų grupių “Manitoba” ir “White Stripes” albumai.
Martin L. Gore – “Counterfeit2”2003-04-29/ Mute (rock/ electronica)Įvertinimas: 5/10
Tikiuosi, kad nesupyks ištikimi grupės “Depeche Mode” bičiuliai, ne taip senai Lietuvoje surengę susitikimą, tačiau jų mylimos grupės dainų autorius nieko gero savajame “Counterfeit2” nepateikia.
Tekstais nesublizgėjęs ir paskutiniame grupės albume “Exciter”, Martinas L. Gore’as, lygiai kaip ir 1986 metais, kai išleido pirmąjį solinį mini albumą, ima perdainuoti savo mylimų atlikėjų dainas. Kaip jis pats teigia, jei ne jie, galbūt šiandien jis nerašytų dainų taip, kaip rašo. Kalbant apie pačius veikėjus, tai jie ne mažiau žinomi nei “Depeche Mode”: Brianas Eno (“By this river”), Nickas Cave’as (“Loverman”), Lenonnas ir Ono (“Oh my love”), Lou Reedas (“Candy says”), Davidas Bowie’s (“Tiny Girls”) ir kt.
Niekaip nepavyksta atsisakyti žodžio rokas, tačiau, “Counterfeit2” visų pirma elektronikos žanro atstovas. Muzikine prasme prie albumo lyg ir negali per daug kibti. Skambesys kažkuo primena “Exciter”, kažkuo mažiau eksperimentinę atlikėjos Bjork kūrybą iš “Vespertine” laikų (“By this river”), tačiau girdėjusiam originalias albumo kompozicijas klausytojui Martino L. Gore’o atlikimas gali palikti ir ne itin malonų įspūdį. Gal “By this River” skamba ne blogiau nei tai, ką Gore’as pasirinkdavo atlikti su grupe, bet klausant Nicko Cave’o kūrinio “Loverman” interpretacijos galima “išvirsti iš klumpių” - tai lyg “gerojo Viktoro” herojaus bandymas įtikinti vaikus nerūkyti. Kūrinys visai neatitinka “Depeche Mode” klavišininko balso, ir tai ne tik mano asmeninė nuomonė.
Apskritai albumas didesnės reklamos nenusipelno: “Depeche Mode” gerbėjai jį vis vien įsigis ir pamėgs, o kiti šiame albume tikrai neras nieko gero ar naujo. Belieka tik pasidžiaugti, jog grupės vokalisto Dave’o Gahan’o albumas, pasirodysiantis birželio mėnesį, jau dabar sulaukia kur kas geresnių atsiliepimų ir pasižymi originalumu.
http://www.martingore.com/
Madonna – “American life”2003-04-22/ Warner (pop/ rock)Įvertinimas: 7/10
Kai viskas, ką žmonės sugeba pasakyti apie Madonnos muziką yra tai, jog jos vaizdo klipas titulinei albumo “American Life” dainai yra šokiruojantis, o pati dainininkė repuoja labai prastai, nesunku susidaryti prastą išankstinę nuomonę.
Prisipažįstu, turėdamas tokią nuomonę albumą į rankas paėmiau ir aš. Tenka dar ir dar kartą sutikti su mintimi, jog geriau vieną kartą išgirsti pačiam, negu 100 kartų perskaityti tai, ką išgirdo kiti. “American Life” tikrai malonus ausiai albumas.
Suprantu, kad vertinant iš dainininkės “sugrįžimo” albumų “Ray of light” ar “Music” pozicijų, šis albumas nusileidžia muzikiniais eksperimentais. Galima sakyti, jog Madonna sustojo, tačiau ar tai labai blogai? Juk iki tol ji “kepė” 100 proc. pop produkciją ir niekas jai dėl to nepriekaištavo.Bet tik pabandžius eksperimentuoti, pasirodo, sustoti negalima, o aš su tuo kategoriškai nesutinku, juolab kad “American Life” smarkiai skiriasi tiek nuo dainininkės ankstyvesnės kūrybos, tiek ir nuo paskutinių dviejų albumų.
Kartu su prancūzų disko muzikos prodiuseriu Mirwaisu įrašytas albumas pakankamai šiltas ir nuoširdus, nors pastarasis aspektas kai kuriuos kritikus erzina labiausiai. Pavyzdžiui, žurnalas “Q” “American life” pavadino albumu “apie tai, ką reiškia būti Madonna”. Bet argi tai svarbiausia lietuvių klausytojui? Mes vis tiek keikiam savo pop grupes už banalius tekstus, bet su pasimėgavimu traukiam švedų dueto “Roxette” dainos eilutes: “Hello, you fool/ I love you”, tad į tekstus ir nesigilinkim.
Daina “American life” ir į albumą įtraukta filmo apie Džeimsą Bondą tema “Die another day”, ko gero, yra didžiausi eksperimentai, kuriuos jums pavyks išgirsti. Likusios kompozicijos, kurių dauguma prasideda vien gitara ir Madonnos vokalu, geriausiu atveju išsiplėtoja į lengvą pop, o ne techno kompoziciją. Albumas ypač turėtų patikti nusivylusiems jos vokalo skandinimu tarp įvairių elektronikos garsų paskutiniame albume “Music”. “Mather and father” pradžioje skamba lyg būtų ištraukta iš prieš dešimtmetį darytos įrašų sesijos.
“Love profusion” (su fone prancūzišku stiliumi skambančiu vokalu Madonnai už nugaros) tikrai vertas dėmesio, kaip ir“Nothing fails” ar “Intervention”, o ir likusias kompozicijas klausyti ne mažiau malonu.
Stebuklų nelaukite, bet paklausyti verta.
http://www.madonna.com/madonna/
Manitoba – “Up in flames”2003-04-08/ Domino (electronica)Įvertinimas: 8/10Panašu į: “Four Tet”
Jeigu elektronikos žanras jums dėl įvairių priežasčių asocijuojasi su muzika, sukurta kompiuteriu ir nereikalaujančia nieko daugiau, o tik judėti pagal ritmą, tuomet “Manitoba” albumas “Up in flames” atidėkite į šalį.
Būtų nesąžininga pareikšti, jog Bryanas Adamsas yra viskas, ką muzikai davė Kanada. “Manitoba” geriausiai paneigtų tokį teiginį. Visuomet galima nurašyti pirmą kartą girdimų atlikėjų vardus į “nežinau ir nenoriu žinoti” sritį, tačiau šiuo atveju tai atleistina tik jeigu jūs save priskiriate radijo stočių pop vaikams.
Danas Snaithas (atlikėjas, kuris slepiasi už grupės “Manitoba” vardo) dar 2002 metais apdovanotas už geriausią elektronikos albumą Kanados nepriklausomos muzikos apdovanojimuose, “remiksavęs” tokių atlikėjų kaip “Madredeus”, “Four Tet”, “The Notwist” ar “Mr Scruff” kūrinius, šiemet tiek gerbėjus, tiek kritikus nustebino kur kas labiau nei pirmuoju albumu “Start breaking my heart”.
“Up in flames” tai lyg 60-70 metų, vadinamojo psichodelinio, roko ir šiuolaikinių kompiuterinių galimybių panaudojimo muzikoje mišinys. Tai lyg “My Bloody Valentine” ir “Four Tet” ar “Sigurros” hibridas, kurio nepriskirtum nei vienam, nei kitam. Kartais atrodo, jog elektronika uždedama ant kažkur tolumoje skambančio roko kompozicijų, kartais įtraukiant visiškai beprasmį (tačiau ne bereikšmį!) vokalą ir daugybę kitų gyvų, tačiau kompiuterinių garsų, pavyzdžiui, ranku pliaukštelėjimais sukurta ritmo partija.
Kad albumas vertas dėmesio, turėtų sutikti kiekvienas elektronikos žanro gerbėjas, jį išklausęs bent 10 kartų. Taip, tikrai ne mažiau ir tik per gerą aparatūrą - šio darbo stiprioji pusė yra jos daugiasluoksniškumas, kurį nelengva iš karto įvertinti.
http://www.manitoba.fm/ [yra mp3]
White Stripes – “Elephant”2003-04-01/ V2 (rock/ alternative)Panašu į: “The Strokes”, “The Hives”Įvertinimas: 6/10
Neabejokite, šis albumas čia atsidūrė neatsitiktinai. Taip, jie nėra gerai žinomi, tad lieka vienintelis būdas pakliūti į apžvelgiamų albumų sąrašus - pateikti “gerą” albumą. Būtent tokį ir pateikia Detroite 1997 metais susikūrusio dueto nariai. Taip, tai “geras” albumas, bent jau dėl jo iš proto eina visi britų prestižiniai muzikos leidiniai: “Q”, “NME”, bei “Dot Music”, tačiau britų meilė viskam, kas susiję su “garage rock revival”, yra gerai žinoma ir, galima sakyti, tampa liguistu ir niekuo nepamatuotu pomėgiu.
Megi ir Jacko White’ų (brolis ir sesuo) duetas karjeros pradžioje sulaukė nemenko kritikų pripažinimo. Jų pirmieji albumai buvo liaupsinami, o dainą “Fell in love with the girl” iš priešpaskutinio albumo “White blood cells” 2002 metais nominavus keturiose MTV vaizdo klipų apdovanojimų kategorijose, apie juos sužinojo visas pasaulis. 2003 metais White’ai pateikia per dvi savaites Londone įrašytą albumą, kurį britai, kaip minėjau, sutinka plačiai išskėstomis rankomis (pasiekė Jungtinės Karalystės albumų 40-tuko pirmą vietą).
Nematau reikalo slėpti, britų pomėgis madingai muzikai mane jau senai erzina. Viskas prasidėjo nuo “Gorillaz”, tęsėsi su “The Strokes”, dabar mes turime “White Stripes”, o metų pabaigoje sužinosim, jog nieko “blatnesnio” už “Yeah Yeah Yeahs” tiesiog būti negali.
Ir vis dėlto, kuo ypatingi “White Stripes”? Sakyčiau, jog niekuo. Pirmą kartą klausydamas nesąmoningai suvoki, kad tu visa tai esi girdėjęs ir tuo žaviesi, o vos po trečio perklausymo albumą gali atidėti į šalį, lyg būtum jo atsiklausęs visiems metams į priekį. Žinoma, yra puikių kompozicijų, pavyzdžiui, pirmoji pristatomoji daina “Seven nation army” su, kaip teigia žinovai, paprasta gitara imituota boso linija bei įdomi, lėta ir beveik hipnotizuojanti būgnininkės Megi atliekama “In the cold cold night”. Visa kita - arba bandymas “n-tąjį” kartą pakartoti, tai, kas buvo padaryta (“Hypnotize”), arba plaukiojimas po amerikietiškos muzikos tradicijos ištakas: bliuzas (“Ball and Biscuit”) ir kantri (“It’s true that we love one another”).
Apskritai susidaro įspūdis, kad albumą vertą išgirsti, ypač jeigu jums prie širdies pastaruosius 5 metus vyraujantis britų polinkis į “madingą” muziką. Tačiau jeigu ne, tuomet albumo klausytis jus galėtų priverst tik nenoras būt šokiruotiems per “BRIT” apdovanojimus, kaip kad šiemet per “Grammy” išgirdus Norah’os Jones vardą.
http://www.whitestripes.com/http://www.whitestripes.net/ (šiuometinio koncerto įrašas mp3 formatu, paliekantis geresnį įspūdį, nei pats albumas)
Kitą savaitę:Nuostabus rusų grupės “Akvarium” albumas “Piesni rybaka”, amerikietiškieji “Radiohead” - “Flaming Lips” su “Fight Test [EP]” (jame ne tik “Radiohead”, bet ir K. Minouge bei Becko dainų perdirbiniai), praeitų metų kritikų numylėtinių “And you will know us by the trail of dead” mini albumas bei kažkas iš tikrai solidaus leidybinės firmos “Matador” katalogo.
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
