Atrodytų, keistokas klausimas. Galimybė augti turi būti suteikta visiems, ne tik didžiausiems. Lietuva, viena mažiausių ES narių, turėtų puikiai suprasti ir praktiškai taikyti šią svarbią taisyklę. Kol kas ji mums yra nepasiekiamas Eldoradas. Dažniausiai mes kapstomės intrigų ir konfliktų džiunglėse, naiviai tikėdami visagalės konkurencijos jėga.
Maisto kokybės inspektoriai grasina prekybininkams. Dalis jų - mažieji - verkia. Didieji grasina gamintojams, tie spaudžia žemdirbius, o pastarieji grasina Vyriausybei. Ši gręžiasi parduotuvių ir gamyklų link.
Socialdemokratų ir socialliberalų kairuoliai, užuot rūpinęsi, kaip apginti didesnius mokesčius, geriau savo pastangas nukreiptų mažajam verslui, pirmiausia - mažesniesiems prekybininkams ginti. Nejau laimės logika - svarbiausia, duokite valstybei pakankamai galios, o reikalai ekonomikoje patys susitvarkys. Keistas kairuoliškas liberalizmas...
Tiesa, išgirdę apie užuominas, jog reikia ginti smulkiųjų verslininkų interesus, prekybos milžinai triūbija: laimi konkurencija, laimi pirkėjas. Tik pamiršta pridurti, kad nelygioje kovoje sumušus mažuosius pirkėjui ateis siaubo valanda.
Žinoma, Gariūnų netvarka turi baigtis. Bet kartu tikrai verta prisiminti mažųjų raginimus, kad sekmadienio prekyba didiesiems taptų tabu, o pirkėjai tądien galėtų apsilankyti kaimynystėje įsikūrusioje mažesnėje parduotuvėje. Manote, tokios mintys kvepia komunizmu ir griauna laisvąją rinką? Pasidairykite toje Europos ūkio varikliu vadinamoje Vokietijoje, pagal rinkos taisykles gyvenančioje daugiau nei pusę amžiaus.
Būtent mokydamiesi iš jos lietuviai turėtų ne tik geisti vairuoti vokišką mašiną, bet ir perimti bent kruopelytę ją pagaminusiųjų žmonių mąstymo. Vadinasi - pamiršti svajones apie socializmo gerovę, kurios niekada nebuvo ir nebus, tačiau nepulti liberalizmo jūron. Joje tikrai paskęs mažesnieji (tačiau ne visada blogesnieji) laiveliai.
Antai Vokietijos milžinai "Lufthansa" ar "Volkswagen" aiškiai duoda suprasti, kad pasiturintiems vokiečiams apskritai teks dirbti ilgiau, o didesnio darbo užmokesčio tikėtis neverta. Žinoma, turinčioms puikiausią infrastruktūrą, įdiegusioms naujausias technologijas ES senbuvėms iš tiesų telieka kiek susiveržti diržus ir dar daugiau pasiraitoti rankoves. Mūsų šalies verslininkams ir Vyriausybei reikės pasauliui įrodyti, kad ir be krepšinio yra sričių, kuriose galime nustebinti.
Pirmiausia teks išmokti pasirūpinti gausesnių vietinių, o dar labiau - tiesioginių užsienio investicijų. Antra, mesti šalin bet kokias iliuzijas apie konkuravimą pigesne darbo jėga ir neišradinėjant dviračio rimtai susirūpinti, kaip išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus. Jau seniai siūlomos ir konkrečios priemonės - mažesni gyventojų pajamų mokesčiai ir "Sodros" įmokų lubos. Trečia, patiems darbdaviams derėtų pasikliauti ne vien jomis, bet galų gale pradžiuginti šalies ekonomikos ekspertus - išpildyti jų prognozes apie šiemet esą dešimtadaliu didėsiančias algas. Sakysite, verčiau palaukti, kol valstybė sumažins gyventojų pajamų mokestį ir didesnės algos nepareikalaus didesnių verslo sąnaudų? Bet ar verta laukti? Juk investicijos į žmones - vienintelė Lietuvos strateginė viltis.
Lietuvai verkiant reikia ideologija pagrįstos subalansuotos politikos, leidžiančios prognozuoti valdžios veiksmus ir tiek gyventojams, tiek įmonėms priimti ilgalaikius sprendimus. ES standartai, euro įvedimas suteikia šiek tiek to geidžiamo pastovumo. Tačiau tarp žmonių ieškoti žmogaus teks ne Briuselio, o Lietuvos pareigūnams ir politikams.
Paulius Milčius yra “Lietuvos žinių" apžvalgininkas
"Komentaras Lietuvos radijui
