Vasara šiemet keistai karšta. Čia tokių nebūna. Tingiais rytais einu degintis - tiesiai už namo. Ten, už namo, yra didelė pieva, iš visų pusių aptverta aukšta tvora. O iš dviejų pusių dar ir apaugusi aukštais medžiais. Niekas čia (beveik niekada) neateina ir niekas manęs nemato. Todėl deginuosi beveik “be nieko”. Bet tai dar tik pusė malonumo.
Mūsų namas - ant kalno ir pieva maždaug nuo pusės gana stačiu šlaitu leidžiasi žemyn. O ten atsiveria Londono panorama! Arčiau - raudoni ir rudi stogai su raudonų plytų kaminais, o toliau - daugiaaukščiai ir dangoraižiai (jeigu galima juos taip pavadinti). Guliu ir matau viską - nuo rytų ligi vakarų. Kontempliuoju padūmavusį falocentrizmą visa jo didybe ir grožybe. Be galo erotiškas vaizdas.
Dešinėje - “tolimuosiuose” Londono rytuose - Docklands, naujausias ir neva prašmatnus dangoraižių (žinoma, ne Niujorkas, bet vis dėlto) rajonas, pastatytas vietoj buvusių dokų. Iš plieno ir stiklo, taip sakant. Ten - aukščiausias Londono pastatas - vadinamasis Canary Wharf. Tradicinės stačiakampės formos, tačiau užsibaigia smaila piramide, kurios pačioje viršūnėje - nuolat mirksintis (ejakuliuojantis?) švyturėlis. Po rugsėjo 11-osios visi čia supanikavo, kad dabar arabai Canary Wharf sprogdins, nors tie arabai nė žinot nežinojo, nei kur tas Canary Wharf yra, nei kokia čia jo svarba (iš tikrųjų - jokios). Taip ir nesusprogdino. Manau, kad daug kas liko nusivylę, nes kaip čia mes dabar atsilikom nuo Amerikos.
Kreipiu žvilgsnį prieš laikrodžio rodyklę - “artimieji rytai”, kurie gali pasigirti tik daugybe nelabai gražių dvylikaaukščių, kur gyvena socialiai remtinieji, o tarp jų ir beveik visi čia imigravę lietuviai. Nelabai jaudina, galima prasukti.
Dar kairiau - Sitis, bankų ir biurų rajonas. Čia jau įdomiau, nes erekcija vėl išauga. Išdidžiai styro aukščiausias Sičio pastatas, buvęs Nat West Tower, dabar vadinamas Tower 42. Galėjo būti tiesiog stačiakampis, bet ne - pačiame viršuje būtinai reikėjo suprojektuoti tamsesnį ir siauresnį galą. Negana to, pastato viršūnė nesimetriška ir tarsi išsiriečia į vieną pusę... Viskas aišku.
Bet visai neseniai ir visai netoliese (iš mano taško žiūrint) šitam gražuoliui atsirado konkurentas! Štai čia prieiname (taip pat ir pasakojimo) kulminaciją, nes čia falocentrikai jau net nebesivargina nors kiek užmaskuoti savo simbolių kampuotesnėmis ar sudėtingesnėmis formomis. Ar paslėpti per kraštus virstančio agresyvumo. Pastatas neoficialiai vadinasi Gherkin, o išvertus reiškia “agurkėlis” arba “dygliuotasis agurkas” (B. Piesarskas. Didysis anglų-lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1999). Apie formą. Kaip čia pasakius... na, jeigu rafinuočiau, tai kūgis, o jeigu paprastai, tai stačiai stovintis agurkas su (ir vėl!) šiek tiek išsiskiriančiu galu. Pavadinimas nemeluoja. Kontempliuoju šiek tiek ilgėliau... Palaukit, jis irgi nesimetriškas! Lengvai išsirietęs į šoną. Galvą guldau! (ups!...)
O toliau - ką gi, Šv. Povilo kupolas su aukštu smaigaliu viršūnėje... Gal kažkada irgi buvo aukščiausias Londono pastatas, o dabar, sutikite, atrodo apgailėtinai, bent jau iš toli. Nors apimties prasme... et, tiek to, palikim.
O, visai netikėtai dar viena mažutė kulminacija - Telekomo bokštas! Aukštas ir labai plonas, tačiau pačioje viršūnėje šiek tiek pastorėjantis. Naudojamas ne tik telefono ryšiui, bet ir Slaptųjų tarnybų tikslais. O-o-o... argi jau vien tas faktas nekompensuoja laibumo?
Dar toliau į vakarus - jau tik senovės reliktai: Didysis Benas - koks jau ten didysis, vos įžiūrėti galima.
Toliau vaizdą užstoja medžiai. Aukšti topoliai. Hm...
