Kai nuobodulys kankina
Stasys VARNECKAS
Ko reikia paprastam kaimo žmogui? Pensijų, pienpinigių? Taip, jų labai reikia. Tačiau dar labiau reikia linksmų įspūdžių, geros nuotaikos. Štai aną dieną, ar tik ne po Trijų karalių, ėjo senis Anskaitis iš baliaus, nespėjo nusimauti kelnių ir prisidirbo... Nelabai malonų aromatą vėjas nupūtė greitai, tačiau kalbų negalėjo nupūsti visą savaitę. Sodiečiai diskutavo lyg parlamentarai, reiškė užuojautas Anskaitienei, kuriai teko peržiūrėti savo brangiausiojo garderobą. Niekas nebekalbėjo apie mokesčius ir mažėjančias pieno kainas. Tie, kurie anksčiau skersakiavo į "prisikėlusiuosius" ar "darbiečius", dabar ėjo su jais alaus gerti. Pagerėjusį sodžiaus mikroklimatą netrukus pastebėjo intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. - Puiku, - pasakė jis kai kuriems aktyvistams. - Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Vertėtų pamąstyti, kaip pratęsti tą puikų mūsų susikalbėjimą. Greičiausiai mąstė sodietis Marmokas: - Siūlau sudaryti grafiką ir visiems iš eilės krauti į kelnes. Aš apsiimu būti pirmas. Sodžiaus aktyvas teigiamai įvertino Marmoko iniciatyvą, tačiau buvęs veterinaras Tadas nepagailėjo pastabų. - Pakartotas atrakcionas - jau nebe tas. O jeigu trečią kartą kas apsidirbs, niekas ir dėmesio nebekreips. Tai ką daryti? Ką? Vienkiemio ūkininkas Vacys siūlė padegti buvusio kolūkio daržinę, kuri kėpso vidury lauko ir tik kraštovaizdį darko. - Privažiuos ugniagesių, prokurorų, pradės visokius ikiteisminius - bus kalbų ne vieną savaitę. Gal kurį net per televiziją parodys. Vieni sodiečiai pritarė Vacio idėjai, kiti prieštaravo: - Kad ir koks didelis buvo kolūkis, daržinių ilgam nepakaks. Buvusi bibliotekininkė Vandą pasiūlė savo variantą: - Pasikvieskime ponus Valinskus. Ponia Inga padainuos apie balandėlius, ponas Valinskas pasiųs velniop Salamakiną. Argi neįdomu? Tas vakarėlis įstrigtų kiekvieno sodiečio širdin ir paliktų joje giliausią įspūdį. Bet veterinaras Tadas, išklausęs tokią jausmingą kalbą, nesutiko: - Kam žaloti širdis? Jų dar prireiks. Kad ir per šienapjūtę. Situacija pasidarė itin sudėtinga - nei pirmyn, nei atbulai. Gal ir būtų tekę išsivaikščioti nieko nenutarus, jei ne bobulė Agota, kuri susirūpinusi skubėjo pro šalį. - Kokios bėdos tave veja, Agota? - paklausė Banaitis. - Nė neklausinėkite... Mano ožkelė Cibė vakar taip nusičiaudėjo, kad net langas įskilo. Dar visai naujas. Dabar stiklo ieškau. -Eureka, - sušuko Anskaičių Giedrius. - Šis faktas sodžiaus vardą įrašys į demokratijos raidos istoriją. - Nesupratau, - gal pirmą sykį per savo netrumpą gyvenimą šį žodį ištarė Banaitis. - Būkite malonus... - Taigi mes tą bobulės Cibę riaušininkams išnuomosime. Nebereikės jiems nei kiaušinių, nei akmenų. Pririš prie Seimo - ta visus langus iščiaudys. O svarbiausa - joks Telyčėnas jokio chuliganizmo nepripaišys.
