Praėjus turiningam savaitgaliui braidau po terpę, kurioje egzistuoju – žiniasklaidą. Ir niūniuoju dainelę iš seno animacinio filmo apie pelkę. Jei kas pamena – vandenis retoriškai klausia, kodėl jis yra toks, koks yra, ir prisipažįsta, kad norėtų skraidyti.
Dar tame filmuke yra nuostabus pelkinių raganų choras.
Pereikime prie vietinės muzikos.
Žiniasklaidoje spragsi žaltvykslės – švyst!
Masonai: nevieši ir nesislapstantys
Iš to paties apie tą patį, bet išryškintas tik vienas barzdukas – vėl švyst!
Paklaustas, ar masonystė padeda daryti karjerą, žurnalistas sakė, kad...
Skaitome (žr. pirmą nuorodą):
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje konferencijoje tarp laisvaisiais mūrininkais save vadinančių solidžių vyrų buvo įdomu išvysti ir keletą pažįstamų veidų...“
Apie reportažo tikslumą. Na, būta ne vien vyrų, bet ir moterų – netgi tarp pranešėjų. Kitas dalykas, kad „laisvaisiais mūrininkais save vadinančių solidžių vyrų“, kurie taip prisistatė iš tribūnas, tebuvo du ar trys. Visa kita – prielaidos ir wishful thinking (kada atrodo taip, kaip norisi).
Kodėl tad ir man nepapasakojus anekdotų?
Pirmas. Siūliau pаčiupinėti savo kūną, bet net neprisilietė (žr. nuorodą į pirmąjį švyst: „Tačiau išgirdęs nuoširdų norą palytėti tikrą masoną - tamplierių palikuonį, A.Brazauskas atkišo kostiumo rankovę. "Na, gerai, pačiupinėk", - ištarė šis masonų konferencijos dalyvis“). Beje, pristatant asmenį ir minint jo pareigybę derėtų tai daryti tiksliai.
Antras. Viena televizija prisega mikrofoną. Kalbu į kamerą.
Televizija. Kur turėtų kreiptis norintieji tapti masonais? Kokius reikalavimus jūs keliate būsimiems kandidatams?
Aš. Ė-ė-ė...
Televizija. Ar jūs masonas?
Aš. Bė-ė-ė...
Televizija. O mes manėme... (Išsega mikrofoną).
***
Juokingiausia, kad patiekalas yra padėtas ant lėkštelės, bet norima, kad jis būtų sukramtytas ir dar pirštu įgrūstas į burną. Tarp tų švyst-švyst nepavyko aptikti nė vienos nuorodos į konferencijos programą.
O konferencijoje buvo ir toks pranešimas: „Laisvosios mūrininkijos atsikūrimo Lietuvoje pirmieji žingsniai (1992–2002)“.
Kaip sakoma, imkite mane ir skaitykite.
P.S.
Prisegu ir savo pranešimą – proga, manau, tinkama.
(Įdomu, kurioje vietoje skaitytojas užmigs?)
---
Arūnas Brazauskas
Brolija nepadalytoji: kada masonai šaudo į masonus
Idėja parašyti šį pranešimą kilo iš kelių įspūdžių.
Pirmasis susijęs su tuo, kad šiandien yra lapkričio 19-oji.
1863 metų lapkričio 19 dieną Jungtinių Valstijų prezidentas Abraomas Linkolnas pasakė kalbą pašventinant kapines, kuriose buvo palaidoti ir perlaidoti žuvusieji Gettysburgo mūšyje.
Istorinė A. Linkolno kalba pasakyta įpusėjus Amerikos pilietiniam karui, dar vadinamam karu tarp valstijų (1861 – 1865). Tada žutbūtinai kovojo Jungtinės Amerikos Valstijos ir Konfederuotos Amerikos Valstijos arba Sąjunga ir Konfederacija Šiaurė ir Pietūs, jankiai ir diksiai [Yankees and Dixies].
Gettysburgo mūšis vyko 1863 metų liepos 1 – 3 dienomis. Jame dalyvavo nemažai laisvųjų mūrininkų.
Kautynės, po kurių Konfederacija ėmė ristis link pralaimėjo, laikomas karo lūžio tašku. Laukuose prie Gettysburgo susikovė apytiksliai 93 tūkst. Sąjungos ir 71 tūkst. Konfederacijos karių. Abiejų pusių nuostoliai sudarė apie 46 tūkst. žuvusiųjų ir sužeistųjų.
Sheldon'as A. Munn'as knygoje „Laisvieji mūrininkai Gettysburge“ nurodo, kad vieni prieš kitus kovojo 17 930 masonų ir maždaug 5 600 iš jų žuvo ar buvo sužeisti.
1993 metų rugpjūčio 21 dieną greta pagrindinių Gettysburgo memorialo kapinių buvo atidengtas Pensilvanijos masonų Didžiosios Ložės rūpesčiu pastatytas paminklas – masoniškasis memorialas „Draugas – draugui“ [Friend to Friend Masonic Memorial].
Ant postamento matome užrašą: „Brolija nepadalytoji“ [A Brotherhood Undivided]. Skulptūra vaizduoja du žmonės – vienas guli sužeistas, kitas teikia jam pagalbą. Sužeistasis yra konfederatų generolas, šalia jo priklaupęs Sąjungos kariuomenės kapitonas. Abudu yra laisvieji mūrininkai.
Toliau aš perpasakosiu kelias istorijas apie broliškus santykius tarp masonų Amerikos pilietinio karo metu. Kiek vėliau nušviesiu ir tą epizodą, kurį vaizduoja minėtoji skulptūra.
Tie jaudinantys pasakojimai yra savotiškas Jungtinių Valstijų masonų folkloras. Kai kam iš čia esančių jos gali būti gerai žinomos.
A. Linkolno kalba, prie kurios irgi grįšiu, yra privalomas skaitinys Amerikos mokyklose.
Medžiagos, kurią aptariu, populiarumas sukelia tam tikrų keblumų, kadangi pasakyti apie tai kažką naujo galima tiktai uždavus gerus klausimus.
Istorikams svarbu skirti faktus nuo mitų. Toliau matysime, kad naudojantis masoniškais šaltiniais tai ne visuomet lengva.
Antai savo pranešimo tezėse, kurios yra išspausdintos, rašau, kad Gettysburgo mūšyje žuvo 15 tūkstančių masonų. Viena, vertus tai yra mano, kartu ir vieno masoniško šaltinio, kuriuo rėmiausi, netikslumas. Kituose masoniškuose tinklalapiuose irgi nurodytas šis skaičius, bet kalbama ne apie žuvusius, o apie kovojusius abiejose pusėse. Sheldon'as Munn'as nurodo didesnį kovojusių masonų skaičių – 17 930 (iš jų 5 600 žuvo ar buvo sužeista). Bet ar Sh. Munno duomenys yra teisingi, negaliu tvirtinti.
Pereinu prie masoniškų karo istorijų.
1865 metų balandžio mėnesį konfederatai pasitraukė iš Richmondo. Miestas labai nukentėjo, tačiau masoniška šventykla [Masonic Hall] liko beveik nepaliesta. Šį faktą aiškina bent keli pasakojimai. Pagal vieną, pro tą pastatą jojant federalų kavalerijos būriui jo vadas liepęs sustoti ir visiem masonams išeiti iš rikiuotės. Tai padarė maždaug pusė kavaleristų. Jiems buvo liepta saugoti šventyklą nuo išplėšimo. Pasak kitos versijos, vos iškėlus viš miesto Sąjungos vėliavą Richmondo komendantas federalas ėmė ieškoti vietinių laisvųjų mūrininkų. Jis radęs masoną Brolį Semon'ą kuris vienoje iš ložių ėjo Budinčiojo arba Durininko pareigas (šis pareigūnas angliškai vadinamas Tyler). Durininkas Semon'as buvo pasiųstas saugoti šventyklos kartu su federalų būriu, kuriam vadovavo irgi masonas. Dar viena versija šventyklos išsaugojimo nuopelnus priskiria Virginijos ložės Nr. 53 Durininkui Broliui Thomas'ui Angel'ui. Su Virginijos Didžiosios Ložės Didžiojo meistro pritarimu jis surinkęs Richmondo masoniškoje šventykloje brangių apeiginių daiktų iš kitų ložių. Prisisegęs atpažįstamą masonišką ženklą jis pasitikęs šiauriečių karius prie šventyklos durų. Šie atidavę pagarbą. Greitai prie šventyklos atsirado masono vadovaujami federalų sargybiniai.
Štai dvi kitokio pobūdžio istorijos – apie laidotuves. 1863 metų birželį Luizianos valstijoje žuvo Misisipės upe plaukusio Sąjungos laivo vadas J. E. Hart'as, masonas, priklausęs Niujorko Šv. Jurgio ložei Nr. 6 Nenorėdami laidoti kūną upėje, šiauriečiai pas krantus kontroliuojančius konfederatus paprašė paliaubų. Žuvęs karininkas buvo palaidotas su masoniškomis apeigomis, dalyvaujant federalų ir konfederatų masonams. Panašaus atvejo būta masoniškai ladojant du šiauriečių jūrų karininkus, žuvusius Teksaso valstijoje per Galvestono apgultį 1862 metais. Paskelbus paliaubas apeigose dalyvavo šiauriečiai ir pietiečiai, tarp jų – žuvusio Sąjungos karininko tėvas, kovęsis Konfederacijos pusėje. Tėvo ir sūnaus pavardė buvo Lea.
Masonai ne tiktai laidojo vieni kitus, bet ir gelbėjo gyvybes. Po Antytemo [Antietam] mūšio Merilendo valstijoje, vykusio 1862 metų rugsėjo 17 dieną, kovos lauke likęs sužeistas konfederatas parodė federalų sargybiniui krauju ant audinio nupieštą kampainį ir skriestuvą. Įsakius dalinio vadui masonui, savanoriai – matyt, irgi masonai, pernešė į saugią vietą tą sužeistąjį ir dar vieną masoną. Tai buvo pavojinga, kadangi plotą apšaudė konfederatų šauliai.
Gettysburgo masoniško memorialo skulptūrinė grupė, nuo kurios pradėjau kalbą, vaizduoja panašų masoniškos pagalbos atvejį. Sužeistasis yra konfederatų generolas Lewis'as Addisonas Armistead'as. Per mūšio epizodą, vadinamą Pickett'o ataka, jis vedė pietiečių karius pamovęs savo skrybėlę ant kardo smaigalio. Šis vaizdinys – ant kardo iškelta skrybėlė – pateko ir į kino filmą „Gettysburgas“, ir ant Sh. Munno knygos „Masonai Gettysburge“ viršelio. Sunkiai sužeistas L. A. Armisteadas priešų apsuptyje ištarė masonišką pagalbos prašymą. Atskubėjusio šiauriečių kapitono Henry'o H. Bingham'o generolas paprašė, kad jo asmeniniai masoniški ženklai (tarp jų, matyt, žiedas) būtų perduot senam L. A. Armisteado draugui Sąjungos generolui Winfield'ui Scott'ui Hancock'ui, vadovavusiam gynybos barui, kurį puolė L. A. Armisteado kariai. W. S. Hancockas tuo metu jau irgi buvo sužeistas. Jis išgyveno, L. A. Armisteadas ne.
Čia galėtume parašyti et cetera – ir taip toliau.
Pirmas klausimas, kuris kyla skaitant masoniškas karo istorijas yra toks: kodėl reikėjo kariauti kruviną karą, kurio pasekoje žuvo 3 procentai tuometinių Jungtinių Valstijų gyventojų – apie 1 milijonas 30 tūkstančių? Iš jų maždaug 620 tūkst. buvo kariai, du trečdaliai jų mirė nuo ligų. Nelaisvėje mirė 56 tūkstančiai karių. Per pilietinį karą žuvo ar mirė 8 proc. visų Amerikos vyrų nuo 13 iki 43 metų; Pietuose karas nusinešė 18 proc. tos amžiaus grupės vyrų – beveik kas penktą. Jeigu pilietinio karo nuostolių proporcijas pritaikytume dabartinei Amerikai, kur gyvena virš 300 milijonų žmonių, tai aukų skaičius siektų maždaug 10 milijonų, iš jų 6 milijonus sudarytų žuvę kariai.
Taigi, kodėl reikėjo kariauti – ar nebuvo galima susitarti?
Masonai neretai įtariami politiniais sąmokslais. Amerikos pilietinio karo atveju jiems galima prikišti sąmokslo nebuvimą – jie nesugebėjo susitarti, kad išvengtų karo. Plėtojant šią gana kategorišką mintį galima pridėti tokius vertinimus: blogai yra tai, kad nebūta sąmokslo dėl taikos, tačiau pats faktas, kad nebuvo sąmokslo, gal ir nėra blogas, nes leidžia suabejoti teorijomis apie masoniškus sąmokslus dėl karo.
Atpasakotos karo istorijos perša tokias išvadas apie masonišką veikimo būdą: masonai reiškiasi kaip masonai, kada saugo savo šventyklas ir apeiginius daiktus, kada teikia pagalbą sužeistiems Broliams ar laidoja žuvusius laisvuosius mūrininkus. O kaunasi jie kaip kariai, prisiekę savo valstybėms.
Tarp masoniškų pilietinio karo istorijų yra tokių, kurios ryškiai nušviečia masonijos santykį su politika.
1861 metais prasidėjus pilietiniam karui Denverio ložės Nr. 5 Broliai beveik po lygiai pasidalijo į Sąjungos ir Konfederacijos šalininkus. Užbėgant už akių galimam konfliktui tos ložės atstovai kreipėsi Kolorado Didžiąją Ložė prašydami leidimo įsteigti naują ložę, kurią galėtų sudaryti Sąjungai lojalūs Ložės Nr. 5 nariai. Leidimas buvo duotas, tačiau juo nebuvo pasinaudota, kadangi galų gale neatsirado norinčių prisijungti prie naujos ložės. Tai nereiškia, kad masonai atsisakė savo politinių simpatijų. Tiesiog priešingų kariavusių pusių palaikymas netrukdė masonams priklausyti vienai ložei.
Savaip nuostabūs nuotykiai ištiko L. J. Williams'ą iš Harvardo Niujorko valstijoje. Prieš karą jis pasiekė antrąjį arba Pameistrio laipsnį Niujorko ložėje, vadintoje Downsville'o ložė Nr. 464. Patekęs į konfederatų nelaisvę jis susisiekė su savo lože Niujorke. Ši savo ruožtu kreipėsi Zerubbabelio ložę Savanos [Savannah] mieste priešo teritorijoje. Prašyta, kad L. J. Williams'as būtų pakeltas į trečiąjį – Meistro laipsnį. Vieną naktį L. J. Williams'as iš kalėjimo buvo nuvestas į Zerubbabelio ložę, kur įvyko pakėlimo apeigos. Jis vilkėjo Sąjungos uniformą, ložės nariai – konfederatų. Tą pačią naktį jis kažkokiu būdu pabėgo iš nelaisvės.
Viena iš Amerikos pilietinio karo priežasčių buvo vergijos klausimas. Tarp masonų buvo ir vergvaldžių, ir vergijos priešininkų. Vergijos klausimas neskaldė masonų kaip masonų, bet skaldė piliečius, tarp kurių būta masonų. Išlikdami lojalūs savo valstijoms masonai ėmė ginklą į rankas ir kovėsi tarpusavyje ne kaip masonai, o kaip piliečiai. Tad ir priekaištai dėl to, kad nebuvo sąmokslo vardan taikos, paprasčiau kalbant, nepavyko derybomis išvengti karo, turėtų būti taikomi ne masonijai, bet pilietinei visuomenei. Dėl karo baisumų tuometiniai ir dabartiniai masonai turėtų graužtis ne kaip masonai, o kaip piliečiai.
Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Jungtinės Valstijos galėjo skilti ne 1860 metais, kada kai kurios valstijos išstojo iš Sąjungos, bet anksčiau. Teigiama, kad vadinamasis 1850 metų kompromisas atidėjo pilietinį karą 10 metų. Kalbant apie kariavusius masonus negalima pamiršti, jog masonų būta tarp tų, kurie kelis dešimtmečius bandė susitarti.
Karo sąlygomis išlikusi stebėtinai vieninga Amerikos masonija jau nuo XVIII amžiaus pabaigos buvo segreguota rasiniu požiūriu. Turiu omeny juridiškai laisvų juodaodžių ložes – vadinamąją Princ'o Hall'o laisvąją mūrininkiją [Prince Hall Freemasonry]. Ji keturiais metais jaunesnė už „Uoliojo lietuvio“ ložę. 1784 metais juodaodžio masono Prince'as Hall'as iniciatyva atsiradusi ložė davė pradžią juodosios rasės ložėms Amerikoje.
Šiek tiek pasvarstysiu apie A.Linkolno kalbą Gettysburge, kuri, kaip minėjau, pasakyta lapkričio 19 dieną. Ši labai trumpa, viename mašinraščio puslapyje išsitenkanti kalba laikoma oratorinio meno šedevru. Įdomu, kad į rusų kalbą ją bandė versti Vladimiras Nabokovas.
Linkolnas pradeda kalbėti naudodamas keistus archaiškus skaitvardžius: „Keturis kart po dvidešimt ir septyneri metai atgal – Four score and seven years ago“. Iš tiesų, 1863 metais, kada pasakyta kalba, buvo praėję 87 metai nuo Jungtinių Valstijų nepriklausomybės paskelbimo. Panašiai skaičiuojant galima sakyti, kad Linkolno kalba pasakyta septynis kart dvidešimt ir septyneri metai atgal [seven score and seven years ago] – prieš 147 metus.
Pirmuoju sakiniu Linkolnas sako: prieš tiek tai metų atsirado nauja nacija „pradėta laisvėje ir pašvęsta prielaidai, kad visi žmonės sukurti lygūs“ [our fathers brought forth on this continent a new nation, conceived in liberty, and dedicated to the proposition that all men are created equal].
Šitą Linkolno mintį galėtume išplėtoti taip: pirminės bendrijos, kuriose visi žmonės buvo tikrai laisvi ir lygūs – tai masonų ložės. Belieka jus nukreipti į Steven'o C. Bullock'o knygą „Revoliucinė Brolija: Laisvoji mūrininkija ir Amerikos socialinės tvarkos transformacija, 1730-1840“ [Steven C. Bullock. Revolutionary Brotherhood: Freemasonry and the Transformation of the American Social Order, 1730-1840].
Retai vartojamas skaitvardis score, kuris reiškia 20, gali sukelti įtarimą, kad tai koks nors kabalistinis, gal net masoniškas kodas. Tačiau dėl A. Linkolno Amerikos masoniški šaltiniai teigia, kad jis masonas nebuvo. Nebuvo masonas ir Konfederuotų Amerikos Valstijų prezidentas Jeffersonas Davis'as – jis tai patvirtino netgi raštu.
Iš to, kas čia pasakyta apie Amerikos masonus, tenka daryti prielaidą, kad vargu, ar pilietinis karas būtų buvęs kariautas kitaip, jeigu minėti du prezidentai būtų priklausę laisvajai mūrininkijai.
***
Priedėliai
Four score and seven years ago our fathers brought forth on this continent a new nation, conceived in liberty, and dedicated to the proposition that all men are created equal.
Now we are engaged in a great civil war, testing whether that nation, or any nation, so conceived and so dedicated, can long endure. We are met on a great battle-field of that war. We have come to dedicate a portion of that field, as a final resting place for those who here gave their lives that that nation might live. It is altogether fitting and proper that we should do this.
But, in a larger sense, we can not dedicate, we can not consecrate, we can not hallow this ground. The brave men, living and dead, who struggled here, have consecrated it, far above our poor power to add or detract. The world will little note, nor long remember what we say here, but it can never forget what they did here. It is for us the living, rather, to be dedicated here to the unfinished work which they who fought here have thus far so nobly advanced. It is rather for us to be here dedicated to the great task remaining before us—that from these honored dead we take increased devotion to that cause for which they gave the last full measure of devotion—that we here highly resolve that these dead shall not have died in vain—that this nation, under God, shall have a new birth of freedom—and that government of the people, by the people, for the people, shall not perish from the earth.
***
Šiokia tokia ekranizacija
