“Kiekvienas žmogus yra didi Dievo tiesa. Mes intuityviai jaučiame tai ir atpažįstame buvimo prasmę, puoselėdami savo saugumą ir tapatybę. Anot teologo Roberto J. Schreiterio, yra ir melo pasakojimų apie mus, kuriuos nejučiomis priimame ir kuriame tuomet, kai patiriame smurtą, prievartą, kančią. Suteikdami išlikimo iliuziją, tie pasakojimai griauna mus. Iš jų tegali išvaduoti naujas, išlaisvinantis tikėjimo pasakojimas, vėl grąžinantis prarastąją tapatybę. Grąžinantis Dievo tiesą apie mus.
Dainininkei, kurios klausė ne viena Lietuvos žmonių karta, visa tai nėra teorija; efemeriškoj estrados scenoj ji dešimtmečius nepaliauja dalytis džiaugsmu ir gyvenimo meile, kylančia iš ten, kur nugalima neapykanta; iš ten, kur Dievas atranda žmogų.
Atrodo, lyg nieko nebūta. O kažkada gestapininkai išsivedė jos pamotę, kuri kvietėsi kaimynus, kad jie paliudytų, jog dvi mažos sesutės nėra žydės dukros; kažkada ji matė nuogus šaudomus žmones ir šunis, draskančius tuos, kurie bandė gelbėtis; kažkada jos – mergaitės, prisiglaudusios didžiulės bažnyčios paunksmėje, akyse aviacinės bombos užgautas griuvo namas, kuriame ji praleido šviesiausias vaikystės dienas.
„Neli ėjo vienuoliktuosius, kai alkis atvarė ją į didelį miestą. Pro pravirą apšviestą langą matėsi vokiečių karininkų puota. Vienas, laikęs didžiulį kaimiškos duonos kepalą, pamatė ją, stovinčią gatvėje lyg pasiklydusį šunytį. Atpjovęs sviedė riekę į šalia tvyrančią balutę. Mergaitė puolė prie duonos ir su purvais, pati suklupusi vandeny, ėmė godžiai ryti. Užgriaudė nešvankus juokas: ateiviai, susispietę prie lango, šaipėsi, kvatojo. Įžeista lenkaitė metė nesugraužtą plutą atgal, kiek kojos nešė, raudodama pabėgo“.
Taip kai kuriuos NELĖS PALTINIENĖS gyvenimo epizodus perteikė V. Kaltenis, 1968 m. „Tarybinėje Klaipėdoje“ išspausdinęs straipsnį „Dainuoja Neli“. Gal Neli atvertis bent kiek grybštels mūsų viltį, artėjant Kalėdoms, dar kartą artėjant Kristaus gimties metui mums ir dėl mūsų?Br. Arūnas Peškaitis OFM**Daina, prišaukusi duoną
Miela Neli, tie, kurie dažnai mato jus scenoje, tvirtina, kad esate ypač šiltas, širdingas ir džiugus žmogus. Kai taip sutartinai visi kartoja, tai beklausant peršasi bent dvi prielaidos: arba pragyvenote labai šviesų gyvenimą, ir todėl jums lengva dalytis džiaugsmu, arba metate iššūkį piktam, kurį patyrėte, norėdama bent kiek sumažinti blogio apstybę. Kaip yra iš tikrųjų?
Labai tiksli pastaba. Tai sietina su antrąja jūsų prielaida. Atiduodu žmonėms džiaugsmą, kurio pati gal ne tiek daug patyriau. Tačiau tai, ką išdalinu kitiems, bumerangu grįžta atgal. O gyvenimas mano buvo kaip ir visų – laimingas ir ne, pilnas praradimų ir atradimų. Todėl, manau, mano žiūrovai mane ir supranta. Aš noriu matyti šypsenas jų veiduose, ir man pačiai būna nuo jų taip gera…
Ką tik pasakėte, kad jūsų gyvenimas – toks pat, kaip ir visų. Besiruošdama pokalbiui, prisipažinsiu, šiek tiek juo pasidomėjau, ir žinau, jog jums teko išgyventi kai ką, kas tikrai ne kiekvienam tenka – turiu galvoje jūsų vaikystę. Ar sutiktumėte pasidalyti ta patirtimi? Kaip įveikėte jums tekusius iššūkius?
Dažniausiai galvoju – kam tokiais pasakojimais skaudinti kitus? Tegul mato mane laimingą… Net nežinau, ar svetimas skausmas kitus sustiprina. Ir pačiai sunku prisiminti sunkius dalykus. Bet tebūnie.
Savo vaikystės aš, aišku, nelinkėčiau nė vienam. Buvo labai sunku, tiesiog siaubinga. Mus užklupo karas, nuo tėvo pasimetėme, kurį laiką turėjom tik pamotę. Ji buvo žydė, nepaprastai geras žmogus. Bet ją sušaudė. Mes su jaunesniąja sesute likome dviese. Jai buvo penkeri, man – septyneri. Na kokie gi čia žmonės? O jau galvojom, kaip duonos gauti pavalgyti. Vedžiojau už rankutės sesę gatvėmis, aš dainuodavau, o ji eidavo duonos paimti. Ateinu po langu ir dainuoju. Mano sesė buvo šviesi, o aš tamsių ilgų plaukų – gal kas galvojo, kad esu žydaitė, tai kai kurie man nieko neduodavo, todėl dažnai pasislėpusi dainuodavau, o sesutę siųsdavau paimti, kas uždainuota. Tai buvo Lenkijoje.
“Seseris vadino vaikais.Ešelonas, pakirstas bombų, nuvirto. Jos perlipo lavonus, viena kitai nulaižė skruostus, aptaškytus žuvusiųjų krauju, ir susikibusios nuėjo keliuku palei geležinkelį“.V. Kaltenis „Dainuoja Neli“.
Kiekvieną rytą bėgdavau į bažnyčią ir melsdavausi, prašydavau Marijos, kad tik neliktume badauti tą dieną. Ir visada žmonės sušelpdavo. Nuo to laiko labai pasikliauju Dievu, o Marija iki šiol man yra kaip motina. Kiekvieną koncertą pradėdama daina jai, visada prisimenu tuos laikus ir dėkoju, kad neleido pražūti.
Paskui vokiečiai mus išsiuntė į vaikų namus. O aš, gal tų nelaimių pamokyta, buvau, na, gudri. Vyresnieji vaikai galėdavo dirbti ir užsidirbti duonos. Tai kažkaip įsisukau į tuos darbus ir šį bei tą gaudavau. Sesutė duodavo kraują kaip donorė, už tai gaudavo šokolado. Kaip jai pavydėjau… Mat mano kraujo grupė netiko donorystei… O kai Lietuvoje po karo atsirado tėvas (jis buvo lietuvis), ėmė mūsų ieškoti. Surado, parsivežė. Iš manęs buvo likę vieni kauleliai, žaizdos ir oda, sesutė visa buvo sutinusi. Šiaip ne taip išgijom.
Iš tos patirties mažų mažiausiai liko bent keletas dalykų: jei žmogus vagia iš bado, aš jo niekada nebausiu. Jei nori valgyti – iš manęs gaus paskutinį kąsnį. Kai auginau vaikutį, pareinu, būdavo, iš turgaus, o kaimynų vaikai aplinkui sukinėjasi. Padedi maistą ant stalo – žiūrėk, jau nebėra to ar kito – vaikai pavogė. Nebuvo lengva ir pačiai, bet kad nors kartą būčiau jiems priekaištavusi – niekada. Na, ir, žinoma, labai bijau karo. Dieve, kaip aš bijau karo! Ir visiškai negaliu klausytis maršų. Nekenčiu jų. O dar – liko labai stiprus tikėjimas Dievu. Kas nori, tegul juokiasi iš to, patinka kam tai, ar ne, - sakau tai ir sakysiu.
Jaunystėje irgi patyriau visokio vargo: negalėjau baigti universiteto, turėjau mokytis ir dirbti. Būdama šešiolikos pagimdžiau vaiką, auginau be tėvo. Aišku, kad nebuvo lengva, visko teko iškęsti. Apkalbų kiek girdėjau – tiesiog baisu. Nežinau, gal iš išorės atrodau kažkaip ne taip, bet visada buvau rami prieš Dievą – niekad nebuvau tokia, kokią mane piešė ganduose. Bet argi ne stebuklas - visada šalia manęs atsirasdavo gerų žmonių. Jei kas atimdavo draugą, Dievas duodavo kitą – ir visą laiką tai jaučiau: esu globojama. Todėl dabar tikrai ramiai galiu pasakyti: gerų žmonių yra daugiau nei blogų.
Taigi ir toji vaikystė, ir jaunystė tarsi išėjo į gera – jei dabar visi sako, kad su manimi gera.
Bet kaip jūs nepalūžot? Jums teko regėti tikrai daug baisybių. Tuo metu buvote vaikas, neturėjote jokių būdų kažkaip apsisaugoti, atsiriboti nuo to, ką matot, kas ant jūsų tiesiog užgriūva. Ar mažai žmonių po tokių žiaurumų tiesiog nebeatsikelia, pasidaro pikti, savęs nemyli? Kokia paslaptis slypi žmoguje, kuris iš patirto siaubo išeina sutvirtėjęs, tarsi išskaistintas?
Kad aš žinočiau, kokia toji paslaptis ir kur ji slypi… Taigi sakiau – turiu angelą, kuris mane saugo, kuris duoda tikėjimą gyvenimu. Jeigu man būna blogai, aš vis viena negaliu patikėti, kad taip visada bus – juk nenusipelniau. Praeis šiek tiek laiko, ir vėl atsitiks kažkas gero. Taip ir būna – prarandi vieną, ton vieton stojasi kitas.
Ir dar pastebėjau tokį įdomų dalyką: tikrai buvo žmonių, kurie man nelinki gero. Pavyzdžiui, kartą vienas žmogus sugalvojo ir paskleidė tokį dalyką, kad man plaukai piestu stojosi išgirdus. Galvojau tada: kaip gi tu žmogau galėjai taip sugalvoti, tiesiog imti štai taip ir sugalvoti? Esu visai nekerštinga, tiesiog pasitraukiu nuo tokių atokiau. Ir visada matau, kad anksčiau ar vėliau tas blogis atsigręžia prieš juos pačius. Manau, jog Dievas bausti negali, tikiu, kad jis labai geras, bet blogis pats bumerangu grįžta. Blogis pats save baudžia.
Aš jau tiek metų stoviu scenoje, dainuoju, visi sako – vis gražiai atrodai. Žinot, kodėl? Labiausiai todėl, kad tikiu viskuo, kas gera. O kodėl tikiu? Gal iš prigimties? Gal todėl, kad taip tikėdama niekada nepralaimėjau? Po koncerto man dažnai kas nors sako: “Nele, pavargai”. Nepavargau aš! Pabuvau laiminga, tiesiog prisipildžiau kitų gerumo. Dvi valandas gyvenau ten, kur man gera, kur jaučiuosi pats laimingiausias žmogus.
Tyla, laimėjusi meilę
Ar daug turėjote gerumo mokytojų, žmonių, kurie žodžiu ar pavyzdžiu jums tvirtino: gyvenimas yra geras, nepaisant visko, kas su mumis nutinka?
Jei kalbėčiau apie savo profesiją, tai pirmiausia prisimenu pirmąją savo muzikos mokytoją Aureliją Daunorienę, dirbusią Klaipėdoje. Tai buvo nuostabus žmogus, ji mane ir atrado. Grojau jos vadovaujamame orkestre gitara, ji pastebėjo, kad galiu dainuoti. Buvo ten toks profesorius Karosas, išklausė mane ir sako: “Jums nereikia jokio balso ,pastatymo‘. Dievas jums davė tai, ką turite, tai ir naudokitės”. Tai man buvo labai daug, nes dainuoti labai norėjau visą gyvenimą – nepamenu, kad būčiau kada nors nedainavusi.
Mano balso diapazonas buvo platus. Mokytis muzikos nelabai galėjau, nes auginau vaiką. Taigi toji mano mokytoja tam tikru atžvilgiu dovanojo man gyvenimą. Ir gal niekas dabar jos neprisimena taip kaip aš. Galima sakyti – kiekvieną dieną. Visada mintyse ją miniu ir jai dėkoju. Ji mane ir į kultūros namus pas Arvydą Paltiną už rankos nuvedė. Ten aš pirmą kartą dainavau per mikrofoną. Išsigandau siaubingai. Paskui – “Kopų balsai”, populiarumas, pilnos salės… Dainavau ir ukrainietiškai, ir lenkiškai, ir itališkai. Mano pavardė tada buvo Klimenko. Bet niekas niekada tada šaknimis nesidomėjo. Paskui ištekėjau už Arvydo, pakeičiau pavardę.
Koks buvo pirmasis jūsų pasirodymas?
Pirmoji mano daina turėjo būti “Santa Lučija”. Pamenu, išeinu į sceną, o ten – pilna publikos. Susidėjau rankas, kaip reikia, ir žiūriu į Aureliją. Nusilenkiau, muzika groja, sugrojo pirmą posmą, aš šypsausi. Nė vieno žodžio neprisimenu. Žiūriu tiktai, kad visi į mane žiūri. Išėjo graži mergaitė, plaukai iki juostos, stovi ir šypsosi. Antrą posmą groja – irgi šypsausi. Nebėgu, nepuldinėju – tik šypsausi. Man sufleruoja žodžius, nieko negirdžiu – matau tik, kiek daug žmonių. Po trečio posmo nusilenkiau ir išėjau. Pasižiūrėjau į savo Aureliją, jos akys didžiulės… Bet kad žinotumėt, koks buvo “bisas”! Taip plojo, kad turėjau grįžti į sceną. Tąkart padainavau visą dainą – besišypsodama ir dėkodama. Ir vėl “bisas”. A. Daunorienė sakė: dirbu scenoje daugybę metų ir nemačiau nė vieno dainininko, kuriam nesudainavus nė vienos natos taip “bisuotų”. Taip gimė mano ryšys su publika, kuris niekada ir nebenutrūko. Aš ja patikėjau. Akimirksniu įsimylėjau ją, ji – mane… Be dainų… Ir dabar, kai einu į sceną, aš neinu drebėti. Žinau – ten mano draugai.
O žinot, tie, kurie kritikuoja, aš patyriau, kad dažniausiai jie neina į mano koncertus. Jei ateitų, gal suprastų, kur čia paslaptis? Aš pati nesuprantu, kur, bet nebuvo nė vieno koncerto, kad žmonės dėkodami man neatsistotų – ar dainuočiau kaime, ar mieste. Tai gal visi patenkinti? Ir aš tada patenkinta. Ir grįžta jėgos, ir sveikata…
Žodžiu, šypseną išleidote pirma savęs, tą darote ir dabar, argi ne?
Jei Dievas davė tą šypseną iš širdies, tai ir atiduodu, kiek tik galiu…
Širdis, pagavusi dangų
Neli, jūs kalbat su tokiu permatomu nuoširdumu ir tokia vaikiška širdimi, per visą gyvenimą išsaugota, kad man kyla paiki klausimai, pavyzdžiui: o kaip gi su puikybe? Juk šitiek būta šlovės, garbės, buvote tokia populiari, o ir dabar toli gražu ne visi atlikėjai surenka pilnas sales. Ar niekad nekilo noras pasipuikuoti?
Puikybės gal tiesiog nėra mano prigimty. Tikrai, aš jos niekada nejutau. Kaip tai gali būti? Gal todėl, kad jaučiu meilę? Kai jauti meilę, tai dovanoji irgi meilę, puikybei nebelieka vietos. Nors, tiesa, buvau pakilusi į puikybę, kai gavau Ordino už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžių. Iš pradžių dar buvo viskas nieko. Kitos dienos rytą atsibudau, ilgai galvojau, o paskui vyrui ir sakau: žinai, ką? Ogi aš pradėjau didžiuotis! Aš gavau ordiną! Mane apėmė toks laimės jausmas… Ir pradėjau visiems girtis. Skambinu ir sakau: žinai, aš juk gavau ordiną! Buvo tokių, kurie labai džiaugėsi, bet buvo ir tokių, kurie sutiko tą žinią skeptiškai. Tai tokia reakcija mane labai įžeidė. O vyras ir sako: klausyk, aš tave pirmą kartą matau tokią… Negerai gal? O dabar manau, kad patyriau jausmą, kuris man nebūdingas, tikrai. Dabar irgi giriuosi, kai kas nors ateina…
Tai gal džiaugiatės, o ne giriatės?
Bet aš noriu, kad visi pamatytų, tai gal vis dėlto giriuosi.
O visa kita… Sakot, šlovė? Nežinau, kur jūs ją matot. Visada buvau populiari, taip, nuo publikos visada lūždavo salės, nežinau, ar kas kitas yra gavęs tiek gėlių kiek aš. Bet nejutau, kad čia yra šlovė. Jutau, kad tai yra meilė. Abipusė meilė. Kokia čia šlovė? Nebuvau įvertinta nei kažkokiais ypatingais vardais, nei apdovanojimais, kaip, pavyzdžiui, J. Miščiukaitė – štai ten tai tikrai šlovė. O mano vienintelė šlovė – 1967 m. Kauno pavasario festivalyje buvau pripažinta geriausia dainininke. Tai jau tikrai. Ir dabar su Kauno publika yra išlikęs ypatingas ryšys. Na, dar buvo lenkiškų dainų festivalis, laimėjau laureatės vardą, nes lenkiškai gerai mokėjau. 2003 metais tapau prestižinės A. Šabaniausko premijos laureate. Štai ir viskas. O, tarkim, seniau labai populiariame „Vilniaus bokštų“ festivalyje visada patekdavau į dešimtuką ir tuo labai džiaugdavausi. Prizinių vietų nelaimėjau – turėjau blogą tartį. Pripažįstu, kad taip buvo. Taigi aš gal buvau laiminga, bet šlovės… Nešiau tik meilę.
O kas geriau – meilė ar šlovė?
Meilė! Ką jūs! Kokia šlovė be meilės? Šlovė gali būti šalta. Meilė, visur šalia gyvena meilė. Be jos niekas negimsta. Ką jūs kalbat, negalima nė lyginti! Nereikia man šlovės, jokios šlovės, tik meilės. Vien meilės.
O pavydą ar esate patyrusi?
O, ne. Aš esu visiškai nepavydi. Aišku, savo vyro pavydžiu, nenoriu jo niekam atiduoti, jei pajuntu, kad jam kas nors simpatizuoja, esu pavydi. Bet jei kam nors kas nors gerai, aš džiaugiuosi, čia tai tikrai. Jeigu ko neturiu, tai taip turi būti, toks likimas.
O pyktį? Ar esate taip smarkiai supykusi, kad norėtųsi viską griauti, ištaškyti?
Esu labai temperamentinga. Šiaip stengiuosi pykčio nerodyti, bet kai jau iš tikrųjų užpykstu, tai to žmogaus ilgai nenoriu matyti. Ypač jei tas, kurį myliu, padaro ką labai bloga, tada ilgai negaliu jo net sutikti. O kartais gėdijuosi parodyti, kad esu nepatenkinta.
Na, o jei kalbėtume jau visai apibendrintai, - kas gi gyvenime yra svarbiausia? Visų svarbiausia?
Ar jūs nežinot, kad meilė?
Žinau, tik visada miela tai girdėti iš žmogaus, kuris tuo tikrai tiki…
Meilė, sveikata, o paskui jau – visa kita.
Ar jūs lengvai pripažįstat, kad tiesiog turit dovanų – pavyzdžiui, savo džiugią širdį? Ir dar kai ką… Ką? Kaip manot?
Man taip sako apie tą širdį… bet, manau, tai normalu? Man atrodo, kad normalu. Turiu dar Dievo dovaną - savo balsą. Kiti dažnai mini, kad niekada nesenstu ir vis klausinėja, kada pasensiu. Tai kad aš nenoriu senti. Pasensiu tada, kada ir jūs visi… Taigi ir čia Dievo dovana, man atrodo. Niekada negyvenau labai gerai, ir dabar piene nesimaudau, kaip kai kas mano, bet tiesiog tai yra dovana, už kurią esu dėkinga. Ir dar tas ordinas 2003 metais… Klausykit, juk nei svajojau, nei galvojau apie tai. Prezidentas V. Adamkus Amerikoje ateidavo į mano koncertus, buvom šiek tiek pažįstami, bet kai jis tapo Prezidentu, nebuvau su juo susidūrusi nė kartelio. Nėjau, nelindau, neskambinau, ir mano publika neturi jokių ryšių nei su milijonieriais, nei su politikais, jokių rėmėjų mes taip pat neturim – važiuojam pas tuos, kuriems mūsų tikrai reikia, siekdami tik vieno – pradžiuginti juos. Aš savo vyrui sakau: šis ordinas gautas iš dangaus. Tik iš dangaus. O dar gavau jį vasario 16-ąją, per savo gimtadienį...
Be to, turiu ir pati ką padovanoti žmonėms – savo balsą, džiaugsmą… Argi čia ne laimė? Argi čia – ne Dievo dovana? Gavau visa tai veltui, nieko nepadariau, kad turėčiau.Kalėdų antrąją dieną Bernardinų labdaros koncerte Neli Paltinienė, giedojusi Paryžiaus Notre Dame katedroje ir Kelno Arkikatedroje, daugelyje kitų Europos šventovių, pirmą kartą Lietuvoje mums dovanos populiarių Kalėdų giesmių ir melodijų.
Kalbino Elvyra Kučinskaitėwww.skrynia.lt
