Tiesą sakant, taip – opera miręs menas. Ir jau seniai. Ko gero, bene pusšimtis metų. Kita vertus, lotynų kalba taip pat mirusi, bet visi miesto (ir ne tiki miesto, visos respublikos, o gal net ir Europos ir t.t.) gydytojai išrašinėja receptus lotynų kalba ir mes su tais receptais, prikraigaliotais mirusios kalbos elementų, skubame į vaistines ir ligonines, o ten žmonės baltais chalatais, pažiūrėję į tas mirusias kraigalynes, paduoda spalvotų žirnelių, kurie mums išgelbsti gyvybę. Ne visi mirę daiktai yra niekam tikę. Tai reiktų dėl viso pikto žinoti.
Man patinka opera. Nes opera yra tikrasis meno įsikūnijimas. Ji tokia dirbtina, tokia butaforinė (ten viskas netikra, išskyrus balsus), kad kaip tik įkūnija patį svarbiausią kūrybos principą – menas yra dirbtinas darinys. Jeigu susimąstysime, žmogus irgi yra padarytas. Jis neatsiranda savaime. Kažkas jį padaro: tėvai, gamta, Dievas, bet tai jau kita problema. Ir štai operoje šis kūrybos principas matosi geriausiai. Visi jausmai – vieši, apie juos pasakoma garsiai. Ne tik pasakoma, apie juos šaukiama, t.y., dainuojama, o kas gi yra dainavimas, jei ne rėkimas. Na, žinoma, melodingas, intonuotas, subtilus (jei dainininkas talentingas) bet vis dėlto tai riksmas. Rėkia žmogus, kai myli, rėkia kai skauda, kai vieniša, kai liūdna, kai baisu, jis visada rėkia, tik ne visur gali tą savo riksmą pademonstruoti, išviešinti, juo pasidalinti. O štai operoje – kiek nori. Stovi galybė žmonių ir visi šaukia. Ir tai velniškai gražu.
Šiame sumautame begalinio, nesveiko smalsumo persunktame pasaulyje, kur kiekvieną dieną žmogui kišamas teroristų, skalbimo miltelių, gaisrų, žymių žmonių apatinių etc. kokteilis, opera lieka nekalta ir naivi kaip vaikas tikintis Kalėdų Seneliu. Todėl pasauliu netikiu, o opera tikiu.
Yra išlikęs Jurgio Blekaičio liudijimas apie jo ir Henriko Radausko apsilankymą operoje dar anoje, prieškario Lietuvoje. Regis, bičiuliai nuėjo į Richardą Wagnerį. Šitas niūrus, šizofreniškas vokietis ir tais laikais buvo nuobodus, ir šiais jį sunku pakęsti. Jeigu kas nors klaustų mano nuomonės, R. Wagnerį rektų išmesti iš operų repertuarų – palikti tiktai „Valkirijų skrydį“ (F. F. Coppolos nuopelnas, - filmas „Apokalipsė šiandien“). O visi kiti spektakliai galėtų būti statomi pagal Giuseppę Verdį. Jis melodingas, įvairus, išradingas, saikingai melodramatiškas, kone visos jo operos baigiasi blogai, bet tas blogumas visuomet švelnus, šiek tiek primenantis didaktinių pasakų pabaigas.
Taigi, daugiau kaip prieš pusšimtį metų Blekaitis ir Radauskas klausosi nuobodaus Wagnerio. Ir staiga scenoje atsitinka šis tas įdomaus: vienas iš keturių trimitininkų girtas kaip dūmas. Jis nuolat kelia trimitą ir nori pūstelėti visai ne laiku. Jo kolega kiekvieną sykį jam sutrukdo tai padaryti. Blekaitis aprašo H. Radausko reakciją: jis visas atsigavo, žiūrėjo susidomėjęs, kas dabar bus – sutrimituos girtasis trimitininkas ne laiku ar ne, kas tada atsitiks su spektakliu ir panašiai. Taigi, kartais net ir nuobodus Wagneris gali būti su pramogos elementais.
Šiais laikais girtą trimitininką sunku pamatyti – jaunimas nebegeria. Nebėra polėkio, fantazijos, impulsyvumo, maksimalizmo. Viskas apskaičiuota, viskas virtę tikslais, planais, paskolomis dviems gyvenimams į priekį.
Žinoma, pagrindinis pramoginis elementas operoje – balsai. Jeigu jie geri, gali mėgautis neįtikėtinomis žmogaus prigimties galimybėmis. Kitas dalykas, kas operoje ypač nuostabu – jausmai. Taip viskas atvira ir aišku, taip nepadoriai herojai išsako savo jausmus ir svajones, kad abejingas galėtų likti tik stuobrys. Dar vienas žavus elementas – sąlygiškumas. Sąlygiškas skausmas, sąlygiškos kautynės (pavyzdžiui, „Aidoje“ egiptiečiai į nelaisvę paima etiopų karių – tų karių kokie aštuoni ir visi tokie nupiepę, kad egiptietės moterys juos perukais užmėtytų; bet tai, kaip minėjau, ir yra grožis – reikalinga vaizduotė, subtili, tolerantiška, toliaregiška, intelektuali vaizduotė, kad neimtum į tai žiūrėdamas juoktis. Kai buvau jaunas, juokdavausi, o dabar staiga supratau, koks buvau kvailas). O kaip man patinka minkštos, vos vos į savo gražius apdarus telpančios princesės: vienai šešiasdešimt, kitai artėja penkiasdešimt, bet abi jos princesės ir kaunasi dėl gerokai jaunesnio princo, kuris šlaistosi po sceną su mediniu kalaviju ir dainuoja apie meilę. Gražu. Tai, po velnių iš tiesų gražu.
Dar galima mokytis kompozicijos. Visi didieji poetai yra tai supratę – kompozicijos reikia mokytis iš muzikos. Be abejo, iš klasikinės muzikos.
Tiesa, nuotykių šiuolaikinėje operoje galima ir pačiam prasimanyti – pavyzdžiui, kai Klaipėdoje čaikovskiškas Eugenijus Oneginas be galo teatrališkai, operiškai iš sielvarto ima trankyti kumšteliais šalia rampos esančią sienelę, kažkodėl nesitveriu linksmumu, nes įsivaizduoju, kaip staiga siena įlūžta ir Oneginas su griausmu verčiasi į skylę, o visi kiti solistai ir choristai mėgina jį iš tos skylės ištraukti – ir, beje, traukdami nesiliauja dainuoti, o orkestras groti. Tokio malonumo gali patirti tiktai operoje.
Šiuolaikinis menas, vadinantis save „tikruoju“, „postmodernistiniu“, „elitiniu“ ir panašiai, seniai prakišo labai svarbų dalyką – atsisakė aiškiai kalbėti apie jausmus. Mėgino sugriauti dirbtinumą, ir kuo labiau tai mėgino daryti, tuo labiau komplikavosi forma, o kai forma pasidarė nebeįmanomai sunki, tuomet ji taip užgožė turinį, kad menas pasidarė „nehumaniškas“, tai yra, nebedaug turintis bendro su žmogumi, su jo jausmais, svajonėmis, viltimis, skausmu ir džiaugsmu. Jeigu žmogus pageidauja mazochizmo, jis eina pas dantų ar kitokį gydytoją, kuris tikrai suras kokią nors ligą. O eiti į šiuolaikinio meno įstaigą užsiimti mazochizmu yra paprasčiausiai nuobodu. Todėl opera – kur kas gyvesnis menas už šiuolaikinį meną. Paradoksas, bet jis veikia. Šiuolaikinis menas, siekęs tapti superautentišku, superinteraktyviu, deja, tapo jausmų, didžiųjų išgyvenimų palaikais, griuvėsiais, parodija. Ypač operos gyvybė atsiskleidžia šiuolaikinio „popso“ kontekste. Lyginant TV šou ir operą neišvengiamai matyti, kad TV šou kur kas netikresnė „realybė“, nes tai paprasčiausiai netalentingos pretenzijos į tikrumą. Opera neturi pretenzijos būti netikra, ji absoliučiai autentiška kaip tik savo netikrumu.
Jausmai. Nieko nėra maloniau, nei jausti savyje jausmus, jų antplūdį, jų galią, jų blaškymąsi vidinėse erdvėse. Be abejo, operos teatre jausmams laisvės nedaug: ypač jeigu sėdi parterio dešinėje ir netoli orkestro duobės, kur susibūrę mušamieji ir pučiamieji, orkestras taip baisiai trankosi, kad duetus ar kvartetus neišvengiamai griauna (silpnesnis balsas paprasčiausiai neprasimuša pro orkestro griaudėjimus). Specialistai sako, kad ir akustika Vilniaus operhause bloga. Be to, ir kėdės nelabai patogios ir kaimynai smirdintys kokiais nors senoviškais kvepalais, vaistais nuo reumato ir panašiai. Geriausia vieta jausmams – gera aparatūra namuose ir bent 22 kvadratiniai metrai vienatvės erdvės. Tada galite visu garsu pasileisti „Trubadūro“ „Nepatenkintųjų chorą“ ir tegul į jūsų stiklinę su geru gėrimu laša jausmingos ašaros.
Na, opera miręs menas. Bet juk mes, žmonės, dažniausiai savo mirusiuosius mylim kur kas labiau nei gyvuosius. Nes tai paprasčiausiai lengviau.
