Penktadienį Onutės Narbutaitės trijų simfonijų ciklu "Tres Dei Matris Symphoniae" premjera, savo užmojais ir monumentalumu prilygstančiu 1997 m. sukurtai oratorijai "Centones meae urbi", Frankfurto prie Oderio "Konzerthalle C. Ph. E. Bach" prasidės festivalis "Musikkfesttage an der Oder".
Kūrinį atliks dirigento Roberto Šerveniko vadovaujamos jungtinės “Groser Chor der Singakademie Frankfurt”, choro “Aidija” ir “Brandenburgisches Staatsorchester” pajėgos.
Onutė Narbutaitė pasakoja apie savo naujojo kūrinio sukūrimo aplinkybes ir temą.
Kaip kilo mintis po stulbinančios Antrosios simfonijos sėkmės be jokios pertraukos vėl imtis didelės apimties simfoninio kūrinio?
2000 metais "Brandenburgisches Staatsorchester Frankfurt" (Oderis) iniciatyva, dalyvaujant chorui "Aidija" ir dirigentui Robertui Šervenikui, Frankfurte ir Kotbuse buvo atlikta mano oratorija "Centones meae urbi". Po metų iš orkestro vadybininko gavau pasiūlymą parašyti didelės apimties kūrinį orkestrui ir "Singakademie Frankfurt" chorui, o atlikti jo premjerą į Frankfurtą buvo vėl pakviesti choras "Aidija" ir dirigentas Robertas Šervenikas. Buvo pageidauta, kad naujasis veikalas užimtų visą festivalio "Musikfesttage an der Oder" atidarymo vakarą ir būtų susijęs su įvairiais liturginės muzikos aspektais. Pirminė festivalio rengėjų idėja buvo įvairūs liturginės muzikos aspektai, nebūtinai susiję su konkrečiomis bažnytinėmis apeigomis - tai galėjo būti katalikiškos mišios, evangelistinė pasija, kokie nors slavų ortodoksų arba žydų liturgijos elementai, taip pat ir plačiau suprasto religingumo interpretacija. Taigi ėmiau galvoti apie religinės tematikos kūrinį. Vėliau premjera buvo nukelta į 2004 m. festivalį, kurio tema tapo "Muzika Europai", o sumanymas liko senas.
Ar religinę temą naudojate pirmą kartą? Kuo ji jums patraukli?
Nemažai religinių aspektų yra mano oratorijoje "Centones meae urbi". Taip pat ir kai kuriuose grynai instrumentiniuose kūriniuose, pavyzdžiui, “Interludium”, o ypač “Melodijoje Alyvų sode”. Labai įdomu imtis temų, kurios turi didžiulę, turtingą istoriją, yra interpretuotos daugelio menininkų, ir ieškoti savo kelio. Patrauklu tai, kad atsiveria didelis asociacijų laukas, su kuriuo gali žaisti. Tokioje komunikacijoje su klausytojais bei atlikėjais atsiveria įvairialypiai klodai, neišvengiamai sąlygoti ne tik konkrečių to kūrinio struktūrų, bet ir mūsų bendražmogiškos patirties. Tačiau kartu religinė tema man atrodo reikalaujanti itin asmeniško, intymaus pasirinkimo ir santykio.
Kaip apibūdintumėte naujojo kūrinio žanrą?
Kūrinys vadinasi "Tres Dei Matris Symphoniae" (“Trys Dievo Motinos simfonijos”). Trys kūrinio dalys - “Angelus Domini”, “Bethleem” ir “Mater Dolorosa” - vaizduoja tris pagrindinius Marijos gyvenimo momentus, susijusius su Kristumi: Apreiškimą, Gimimą ir Nukryžiavimą. Pavadinime neatsitiktinai pavartojau žodį "simfonija" - rašiau ne oratoriją, o būtent simfoniją. Choro vaidmuo čia gerokai kuklesnis nei orkestro, nors ir labai svarbus: į pirmą planą jis iškeliamas tik choro a cappella dainuojamoje trumputėje įžangoje (“Introitus”), pabaigoje (“Oratio”) ir trečiojoje dalyje, parašytoje pagal tradicinį “Stabat Mater” tekstą. Be to, simfonijos terminą sąskambio prasme mėgo vartoti ir Hildegarda Bingenietė, kurios tekstą naudoju baigiamojoje “Oratio” ("Malda"). Turėjau galvoje ir šią prasmę.
Ar savo kūrinyje vadovavotės kanonine Marijos vaizdavimo tradicija, ar galbūt tai lietuviško identiteto ženklas (juk Lietuva vadinama Marijos žeme)?
Mano Marijos įvaizdžio traktuotė tiesiog labai asmeniška, ne tiek apeiginė, kiek išplaukianti iš žmogiškų apmąstymų ir įsijautimų. Beje, kaip tik tas asmeniškumas, mano galva, ir yra svarbiausias religinis aspektas, bent jau krikščionybėje. Žinoma, čia esama sąsajų su įvairiais dalykais: mane įkvėpė ir senoji bei klasikinė muzika, ir viduramžių dailė, ir įvairių laikų pamąstymai šiomis temomis. Partitūros pradžioje nupiešiau Švč. Trejybės simbolį - trikampį, kuris čia kartu simbolizuoja tris kūrinio dalis: linija žemyn - Apreiškimas, horizontaliai - Gimimas, aukštyn - Nukryžiavimas. Pirmoje dalyje užkoduota visa būsima muzika, taip kaip Angelo apreiškime Marijai nulemti visi būsimi įvykiai. Vengiau iliustratyvumo, kūriau muziką už jo ribų, "senoviškomis", apibendrintomis priemonėmis, tokiomis kaip konsonanso ir disonanso santykis, šviesotamsos kaita, soluojančių instrumentų intymumo ir tutti srovių derinimas. Čia esama tam tikros proporcijų simetrijos, arkas sudarančių pasikartojimų. Mano muzikoje įkūnytas Marijos įvaizdis gal ir nėra visai tradicinis, jei tradicija laikytume mums įprastą, šiek tiek vienaplanį Marijos lyrizmą. Antra vertus, kai kuriuos muzikinius sprendimus inspiravo tradiciniai ikonografinės simbolikos elementai.
Kalbėjosi Audronė Žiūraitytė
