Užupio angelų kolonijoje - prie didžiojo Angelo - dar veisiami ir mažesni. Ten, “angelų galerijoje”, kuri oficialiai vadinama “Rojaus kalno”. Nežinau, iš kur Lietuvoje tiek angelų drožėjų, tapytojų ir jų mylėtojų, bet galerija gyvuoja jau mažiausiai metus - taigi ir vienų, ir kitų pakanka. Be angelų, ten dar pasitaiko ir visai kokybiškų parodų. Maždaug kartą per ketvertą penketą mėnesių.
Buvo Gintaro Palemono Janonio tapyba, buvo Vytauto Šerio skulptūros ir monotipijos. O dabar atidaryta paroda, kuri jei ir ne savo menine kokybe, tai bent jau pačiu egzistavimo faktu turėtų sudominti lietuvių tapybos mėgėjus.
“Rojaus kalne” savo tapybą eksponuoja Silvestras Džiaukštas. Taip, tas pats puikių (tapybos kokybės ir meninės išraiškos požiūriu vertinant) darbų “Šūviai iš miško” autorius. Ir dabar pamenu gulinčią juodą figūrą, plevėsuojančią raudoną maršką (užuolaidą? vėliavą?), žirgus arime. Ekspresija ir nerimas, drąsiai stilizuotos figūros, savitas linijų ir plokštumų “kietumas”, apskritai būdingas “Švažo kartai”, išskyrė Džiaukštą iš kitų šios plejados atstovų. Dabar verčiant sovietmečio lietuvių tapybos albumą, šis autorius pelnytai atrodo vienas ryškiausių.
Tačiau, reikia pripažinti, dabar dauguma jį jau visai pamiršo, o kai kurie - net ir palaidojo. Vienas mano kolega labai nustebo, sužinojęs, kad autorius dar gyvas. Iš tiesų sakau jums - jei tavęs nėra parodose, tai tavęs nėra visai. Penkiolika metų tapytojas buvo už meninio gyvenimo akiračio, tačiau tai nereiškia, kad per tą laiką jis netapė. Pasirodo - tapė. Ir tieji produktai dabar kabo “Rojaus kalne”, keldami labai jau prieštaringus jausmus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad balti žirgai mėlynose pievose ir drebančia ranka išvedžioti moterų aktai - kokio nors nelabai seniai teptuką pradėjusio laikyti menininko produktas. Po to akis užkliūva už puikaus akto mėlyname fone, kurį drąsiais brūkšniais raižo potėpiai, deformuoto taip, kaip į galvą nešautų ir Vilmantui Marcinkevičiui, ir suvoki, kad kažkas yra ne taip. Ir vienas baltas arklys pernelyg jau alsuoja autentiškumu.
Pasirodo, kad autorius - Džiaukštas, o ne koks nors niekam nežinomas studentas. Tik “kabliukas” tas, kad du išties išsiskiriantys darbai jau turi daugiau nei trisdešimt metų. O visa kita? Jau sakiau - netvirtos suraizgytos linijos, arkliai ir moterys (tai savaime nėra jokia blogybė), neišraiškingas neįvairus koloritas, naudojant žalią, mėlyną ir balkšvą spalvą... Pavidalai, neįsitenkantys nedidelio formato rėmeliuose... Toks lietuviškas “Sonntagsmalerei” variantas, nekeliantis žiūrovui jokių bent kiek gilesnių jausmų. Kur toji jėga, sklidusi iš paveikslų? Abejonėms vietos nepaliekantis linijinis piešinys? Nerimastinga ekspresija?
Bandau pateisinti: aišku, visiems norisi ramybės. Menininkui, ypač garbiame amžiuje - taip pat; šios profesijos žmonės juk dažniausiai ir priklauso tiems, kurie “nenusipelnė šviesos, bet nusipelnė ramybės”. Po sovietinių audrų penkiolika metų tapyta buvo ne parodoms, o sau. Bet žiūrint į “atsitraukimo laikotarpio” produktus, nepalieka mintis: o gal būtų užtekę paskelbti, kad “Džiaukštas tebėra su mumis?”. Ir nerodyti darbų? Tačiau dar kartą sakau - faktas vertas dėmesio.
