Mažas prancūzų berniukas Buchenvalde užsispyrė įteikti skundą raštininkui, taip pat kaliniui. Skundą? Raštininkas ir jo draugai juokėsi: „Nėra reikalo, vaikeli. Čia skundų niekas nepriima“. – „Matote, pone, – nepasidavė berniukas, – mano atvejis ypatingas. Aš esu nekaltas!“ – rašė Albert‘as Camus knygoje „Nuopuolis“.
Gyvenime visi atvykstame į savo buchenvaldus ir osvencimus, – mirties nuosprendį pranešančius gydytojų konsiliumus, valdybų posėdžius, kurie negailestingai uždeda antspaudą „nereikalingas“, darbo biržas, antstolių kontoras, bankrutavusius bankus, žuvusiųjų atpažinimo procedūras. Ir kaskart visiškai natūraliai ir instinktyviai žmogui kyla absurdiška ir naivi mintis – juk aš nekaltas.
Ta tuščia ir paika modernybės viltis, ta iš Renesanso paveldėta akla žmogaus puikybė – žmogus, užėmęs Dievo vietą, panūdo perprasti pasaulį ir jį kontroliuoti pagal savo paties susikurtus principus, pagal savo valią, panoro transcenduotis. Nesėkmingai, deja – ir tuo to laiko tapo nelaimingas. Klasikinis nelaimingos sąmonės atvejis – Voltaire‘o apysakos „Zadigas“ herojus Itobadas, kurs nepaliaudavo stebėtis, „kodėl tokios baisios nelaimės nutinka tokiam šauniam vyrui kaip jisai“. Taigi kodėl?
Pasaulyje stebuklingu būdu atsirado gyvybė. Kas žino, iš kur, – iš vandens, iš amebos, o gal iš Dievo rankų, – pritrenkiantis stebuklas, gyvybės atsiradimas iš nebūties. Visa žmogaus egzistencija, mįslinga, neįtikėtina, nesuprantama... Atsitiktinai atsiradęs pasaulyje, kuris egzistavo tūkstančius metų iki tavęs ir egzistuos po tavęs, ar gali iš jo ko nors reikalauti...?
Nusipelnėme gyventi geriau, – prieš keletą metų įtikinėjo vienas kandidatas, – visai kaip tas prancūzų berniukas: nuoširdžia šypsena ir tyromis kaip vaiko akimis. Norėjau pasiduoti lengvatikystės pagundai, bet įtikėti šio pranašo žodžiais buvo sunkiau nei tuo faktu, esą Mozė perskyrė Raudonąją jūrą, idant žydai galėtų pereiti. Nusipelnėme... Po indėnų genocido, juodaodžių vergovės, maro epidemijų ir po dviejų pasaulinių karų – iš kur vis dar imasi ši naivi viltis...? Kuo mes nusipelnėm? Nuvertėjo mūsų kančių indėliai istorijos banke, kaip kad santaupos „Sekundėje“, ir palūkanų neverta tikėtis.
Kaip sakė Emilis Cioranas, jeigu į savo gyvenimus pažvelgtume iš toliau, iš tam tikro atstumo, mūsų visos bėdos nebeatrodytų tokios didelės: „Nors man gali atrodyti, jog mano asmeninė tragedija – didžiausia pasaulyje, didesnė net už imperijų griūtį, – nepaisant to, aš esu visiškai įsitikinęs savo absoliučiu nereikšmingumu, čia, šioje visatoje, aš esu absoliučiai niekas. (...) Mes kasdien turėtume sau kartoti: aš juk esu tik vienas iš milijonų, besivelkančių žemės paviršiumi. Tik vienas iš jų, ir niekas daugiau“.
Šviečiamojo amžiaus projektas, Modernybės projektas, žadėjęs geresnį, teisingą, tobulą pasaulį, patyrė nesėkmę. Ar jam pavyko apšviesti pasaulį – taip, bet tik mūsų butus ir prospektus – bet ne širdis ir protus. Kaip sakė Friedrichas Nietzsche, mūsų civilizacijai pavyko tik menki dalykai – ką gi, tik dėl jų gali pasiskųsti – gali parašyti skundą nebent dėl neapšviestos laiptinės ar dingusios elektros...
O šiaip dėl neišsipildžiusių svajonių, pralaimėjimų ir praradimų, neteisybės, beprasmybės ir tuštumos, dėl klaidingos diagnozės ir nelauktos mirties, nesuvaldomos infliacijos, cunamio, žemės drebėjimo ir sausros – gyvenime, kaip ir Buchenvalde, deja – skundų niekas čia nepriiminėja, net ir tada, kai tavo atvejis ypatingas ir jautiesi tikrai, tikrai nekaltas.
