2005 m. rugpjūčio 11 d. „Įsivaizduokite amerikietišką administraciją, kurioje generalinis prokuroras slapčia gauna pusę savo pajamų iš nusikalstamos Gambino šeimos. Taip pat įsivaizduokite, kad šis menamas generalinis prokuroras yra senas JAV prezidento patikėtinis“.
Štai taip laikraščio „The Wall Street Journal“ redakcijos skiltis kviečia savo skaitytojus susimąstyti apie situaciją Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO), kuriai vadovauja Kofi Annanas.
Iš tikrųjų praėjusią savaitę paskelbta ataskaita apie piktnaudžiavimą JTO programa, skirta Irakui, „Nafta už maistą“ panašesnė į Johno Grishamo trilerį nei į „Krikštatėvį“ - tačiau vargu ar tai galima pavadinti pamokančiu skaitalu. Čia yra „stoginės“ kompanijos, Šveicarijos bankai, paketai šimtadolerinių banknotų ir Panamos kompanijos su direktoriais, kurie nieko nedirba.
Kaip paaiškėjo atliekant tyrimą, kuriam vadovauja buvęs Federalinio JAV rezervo pirmininkas Paulas Volckeris, JTO programos „Nafta už maistą“ vadovas Benonas Sevanas neteisėtai gavo iš viso 150 000 JAV dolerių iš vieno savo draugo naftos kompanijos. Ataskaitoje taip pat tvirtinama, kad rusas Aleksandras Jakovlevas, dirbęs JTO pirkimų tarnyboje, reikalavo kyšių už tarpininkavimą sudarant sutartį dėl JTO inspekcijos (prekių siuntimo Irakui inspekcijos - vert. past.). A. Jakovlevas pripažino savo kaltę, tačiau B. Sevanas neigia bet kokius piktnaudžiavimo faktus.
Skandalas dėl programos „Nafta už maistą“ praktiškai netyla nuo to laiko, kai buvo nuverstas Saddamas Husseinas. Bet pirmą kartą P. Volckerio vadovaujama komisija, kurią įsakė sudaryti K. Annanas, be užuolankų tvirtina, kad JTO darbuotojai ėmė kyšius. JAV konservatoriai griebėsi šio pareiškimo kaip įrodymo, kad JTO nėra tvarkos.
Be kita ko, tie patys konservatoriai daugiausia triukšmauja dėl būtinybės reformuoti JTO. Dėl atsitiktinio sutapimo ketinama kitą mėnesį surengti patį didžiausią JTO istorijoje pasaulio lyderių susitikimą, kuriame bus svarstomas būtent šis klausimas. 60-oji metinė Generalinės JTO Asamblėjos sesija peržiūrės paketą pasiūlymų dėl JTO modernizavimo. Neaiškios perspektyvos.
Ypač aršiai ginčijamasi dėl JTO Saugumo Tarybos plėtros - dabar Tarybą sudaro penki nuolatiniai nariai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija ir Kinija) - ir dėl nenuolatinių Tarybos narių skaičiaus padidinimo, siekiant geriau joje atstovauti visoms pasaulio šalims. Keturios labiausiai nusipelniusios nuolatinės vietos Saugumo Taryboje šalys (Vokietija, Japonija, Indija ir Brazilija) nusiminusios, kad nesugebėjo rasti sąjungininkų Afrikos sąjungoje, kuri praėjusią savaitę vykusiame susirinkime šią idėją atmetė.
Netgi jei šie keturi pretendentai ir Afrika vėl kalbės vienu balsu, sėkmė nebus garantuota. Šio ketverto varžovai (tokie kaip Argentina, Pietų Korėja ir Italija) santūriai žvelgia į minėtų keturių šalių statuso JTO paaukštinimą. O vienas iš nuolatinių Saugumo Tarybos narių gali vetuoti Tarybos sudėties padidinimą. Kinija ne ypač trokšta matyti Saugumo Taryboje Japoniją, o Amerika vis dar nepatenkinta Vokietija, kad ši pasisakė prieš karą Irake. Tai skatina gandus, kad tiek ginčų keliantis naujas George’o W. Busho administracijos pasiuntinys JTO Johnas Boltonas ir jo kolega kinas drauge mėgina sužlugdyti plėtros planą.
Oficialūs JAV atstovai tai neigia, tačiau jie taip pat ir nemėgina agituoti už plėtrą: vieno puslapio apimties pranešime spaudai, kuriame išvardytos šešios pageidaujamos reformos, apie JTO Saugumo Tarybos plėtrą užsimenama tik nuorodoje.
Kalbama apie kompromisą, apie naują narių grupę, kuri galėtų dirbti Saugumo Taryboje ilgesnį laiką - iki 12 metų. Tačiau Amerikos nusistatymas prieš Tarybos plėtrą remiasi ne tik pagieža. Ruošiamame spaudai Simono Chestermano iš Niujorko universiteto tyrime pabrėžiama, kad išplėsta Saugumo Taryba galėtų tapti teisingesnė, tačiau nebūtinai - veiksmingesnė; veiksmingumą galėtų padidinti didesnis skaidrumas, taip pat ir didesni ištekliai (taip pat ir taikdarių skaičiaus padidinimas).
Ameriką labiausiai jaudina JTO veiksmingumas, o ne atstovavimo joje klausimai. Tarp JAV paskelbtų šešių prioritetinių JTO reformų pirmoji - ir tai iškalbingas faktas - „biudžeto, vadybos ir administracijos reforma“. Respublikonų valdomo JAV Kongreso svarstymui pateikti įstatymų projektai, jei jie bus priimti, Amerikos įnašus į JTO padarys priklausomus nuo panašių reformų. Ši grėsmė verčia prisiminti kovą dėl JAV nesumokėtų įnašų JTO 1990 metais.
Kiti amerikietiški prioritetai labai plačiai palaikomi. Tarp jų „taikos kūrimo komisija“ (peace-building commission), skirta karo nuniokotoms šalims, nauja žmogaus teisių taryba, kuri neleis tokioms šalims kaip Libija ir Sudanas (kaip yra dabar) tapti jos narėmis, demokratijos plėtros fondas ir toks terorizmo apibrėžimas, kuris labiau įpareigos kiekvieną valstybę su juo kovoti. Amerika taip pat pasisakė už intensyvesnę kovą su korupcija ir sveiką ekonominę politiką.
Kitos JTO narės taip pat šito nori, tačiau anksčiau minėtos keturios šalys ir Afrikos valstybės pageidauja, kad Saugumo Tarybos reforma taptų pagrindiniu projektu. Dėl plėtros nuomonės taip pat skiriasi. Amerika norėtų dėmesį sutelkti į korupciją; kitos šalys - į JTO paskelbtą veiklos tikslą, p?gal kurį turtingos šalys turės skirti 0,7 proc. savo bendrojo metinio vidaus produkto skurdžiųjų paramai. Bet koks Kioto protokolo ar tarptautinio baudžiamojo teismo paminėjimas amerikiečius erzina. O skandalas, susijęs su programa „Nafta už maistą“ gali visiems suteikti puikią progą nieko nedaryti.
"The Economist", Didžioji Britanija2005 m. rugpjūčio 12 d. redakcijos straipsnis
