Festivalis “Naujasis Baltijos šokis 04”, su Britų tarybos pagalba trumpam virtęs “Naujuoju Šiaurės jūros šokiu 04”, pirmadienį vėl grįžo į žemyninę Europą, o antradienį baigėsi Rusijoje garsios choreografės Tatjanos Baganovos trupės “Provincialnyje tancy” spektakliu “Lazy Susan”.
Penkis kartus viešėjusi Lietuvoje trupė “Provincialnyje tancy” čia užsiaugino nemažą gerbėjų būrį - tarp jų pasirodė besą ir Lietuvos prezidentai - buvęs, laikinasis, galbūt ir net keli būsimieji. Akivaizdu, kad naujasis “Provincialyje tancy” kūrinys sukurtas ne todėl, kad choreografė ir artistai “negalėjo nečiulbėti” - iš po internacionalinio pavadinimo “Lazy Susan” kyšo išankstinio festivalinio JAV užsakymo sąskaitos, kuriose nepaskutinę vietą užima, ko gero, visiems amerikiečiams rūpima maisto tema.
Tatjana Baganova, kaip tarptautiniais sertifikatais besididžiuojanti Jekaterinburgo virėja, iš Didžiosios šiuolaikinio šokio receptų knygos ima įprastus produktus ir naudodama egzotiškus ir netikėtus papildus sukuria keistą 70 minučių trukmės patiekalą.
Batutas, kelios rupios virvės, nuo scenos viršaus kybantys ažūriniai apskritimų vėriniai, biuro kėdės, žali obuoliai ir kamuoliai, keli žodžiai, kelios frazės, fokusas ir dar daug kas - susmulkinta, sukapota, sumaišyta ir suplakta.
Spektaklio elementai bei jų deriniai pažįstami iš praėjusiais metais “Naujojo Baltijos šokio ’03” programoje rodyto T. Baganovos kūrinio “Skrydis arbatėlės metu” - kaip ir tada, taip ir dabar kalbama (kaip, beje, daugelyje šiuolaikinio šokio kūrinių) apie viską ir apie nieką. Viskas - tai simbolių ir metaforų knygose surašytos tūkstantmetės daiktų ir reiškinių prasmės, niekas - banalūs kasdieniški nuotykiai ir atsitiktinumai.
Vaizdinis “Lazy Susan” pavidalas, kaip ir dera geram patiekalui (ir mūsų kraštų vaišių stalui), įvairus ir turtingas - todėl iš pradžių visai įdomu stebėti gausybės viena kitą keičiančių spektaklio sudedamųjų dalių kunkuliavimą. Vis dėlto netrukus daiktų gausa užtvindo sąmonę, netrunka užgožti choreografinę spektaklio formą ir pradeda erzinti tuštoku pretenzingumu.
Gali būti, kad spektaklis turėjo ir šiokių tokių techninių nesklandumų - štai pradžioje į avanscenos kairėje stovinčią šiukšliadėžę nepavyko įpurkšti statybinių sandarinimo putų (išvarvėjo tik keli vargani lašeliai) - todėl subyrėjo ir tolesnių veiksmų grandinė: nebuvo putų - nepavyko į jas tvirčiau įsmeigti vielinio karkaso - nepavyko ant jo pakabinti žalio obuolio; taigi šis neabejotinai svarbus (nes įtaisytas matomiausioje vietoje) spektaklio prasmių klodas buvo pažeistas iš pat šaknų.
Tokių smulkmeniškų detalių spektaklyje nemaža - jos virsta kontrastingai, paradoksaliai, absurdiškai manipuliuojamais žonglieriaus kamuoliukais, viskas tampa vienodai svarbu ir nesvarbu. Pagrindiniai kvapai ir prieskoniai susimaišo ne tik reikšminiame lygmenyje - plastiniu atžvilgiu čia taip pat gausu tokių sprendimų: “natūralūs” ištreniruotos trupės judesiai papildomi strykčiojimais ir šokinėjimais ant batuto (spektaklis patiks tiems, kurie į “Don Kichotą” eina dėl I paveiksle aukštyn žemyn mėtomo Sančos Pansos), ridinėjimusi ant kamuolių ir važinėjimusi ant ratuotų biuro kėdžių.
Šokėjai demonstruoja ir šuolius, ir pakėlimų kombinacijas - tai darnias, tai pabrėžtinai chaotiškas; apsisukimus ir aukštai mėtomas kojas čia pat keičia atsainus šokių salės stilistika persismelkęs judesių kratinys, kuris papildomas ir kitokiais, laimei, ne tokiais dažnais, veiksmais - pavyzdžiui, obuolio atsikandimu, jo gabalėlių išspjovimu ar fokusininko kamuolėlių atrajojimu.
Kai kurie artistai “Lazy Suzan” prasmių ir veiksmų erdvėje jaučiasi kaip klasikinio baleto spektaklyje - mėgina taikyti sąlygiškos vaidybos principus, utriruota mimika bei gestais kurti bevardžių personažų biografijas, o kai kurie naudojami kaip tam tikri faktūriniai štrichai - kaip, beje, ir pabrėžtinai eklektiški drabužiai bei šukuosenos - nuo rokokinių perukų iki ką tik nuskustos plikės.
Nors nemaža šiuolaikinio šokio kūrėjų tiki, kad “iš pradžių buvo Šokis”, žodis jų darbuose irgi pradeda užimti vis svarbesnę vietą. T. Baganovos spektaklyje žodis irgi “nukrinta” ir sutrikdo beprasmybių - kiek primenančių “Alisos stebuklų šalyje” absurdą - svoriu. Tiesa, verbalinėmis beprasmybėmis (kai plikiui liepiama susišukuoti ir panašiai) pavyksta sukurti labiau apčiuopiamą artistų ir žiūrovų komunikaciją, pasireiškiančią negausiais juoko proveržiais.
