George’as W. Bushas ir jo politika dėl Irako vis dar lieka viena mėgstamiausių Vakarų (ypač Amerikos, bet ne tik) spaudos temų ir kritiški straipsniai vis dar gerokai lenkia Bushui palankių atsiliepimų skaičių. Siūlome paskaityti Mykolo Drungos parengtą Vakarų laikraščių apžvalgą.
Aną trečiadienį (liepos 21-ąją) JAV sostinės dienraštis “Washington Post” išspausdino redakcijos straipsnį, bent vienu aspektu prezidentą Bushą ginantį. Mat jis seniai kaltinamas melavęs, kai 2003 metų sausį paskelbė, jog “britų vyriausybė sužinojo, kad Saddamas Husseinas neseniai siekė įsigyti reikšmingą kiekį urano iš Afrikos”.
Dabar neseniai paskelbtos JAV Senato Žvalgybos komiteto ir specialios britų komisijos ataskaitos duoda pagrindo tvirtinti, kad šie Busho žodžiai, dėl kurių jis buvo labai užsipuolamas, vis dėlto galėjo būti pagrįsti. Tiesa, duomenys, kad Irako diktatorius ketino plėtoti branduolinę ginkluotę, yra ne visai aiškūs ir ne visai pilni, bet nebuvo jie ir Busho paimti iš lubų, - rašė pagrindinis Vašingtono laikraštis, šiaip jau Bushą mieliau kritikuojantis negu giriantis.
Daug stipriau tuo pačiu klausimu Bushą gynė ir jo kritikus smerkė liepos 19-ąją “New York Times” konservatyvusis komentatorius Williamas Safire’as. Bet kas labiau kaltas dėl JAV politikos klaidų: Busho vyriausybė ar žvalgybos duomenys, kuriais ji rėmėsi?
Liepos 22 d. paskelbta specialiosios Rugsėjo 11-osios komisijos, tyrusios teroristų išpuolio aplinkybes ir ar galėjo Amerika jam užbėgti už akių, ataskaita, stipriai supeikusi žvalgybos įstaigų darbą. Ataskaitą paskelbus, - rašė įtakingas Kongreso narys Christopheris Coxas dienraštyje “Wall Street Journal” tą pačią dieną, - pagaliau bus galima įgyvendinti būtinus pokyčius žvalgybinių duomenų rinkimų procedūrose, panaikinti biurokratines kliūtis, trukdžiusias įvairioms agentūroms dalytis informacija.
O liepos 23 d. tame pačiame laikraštyje politologas Charlesas Hillas rašė, kad amerikiečiams reikia geriau išstudijuoti savo priešą - islamo fanatikus ir jų veiklą skatinančius veiksnius. Čia būtina atskirti politiką nuo žvalgybos, o tam, kad apie priešą būtų gaunami geri, veiksmingi duomenys, reikia atsisakyti politinio korektiškumo ir kartais nebijoti panaudoti neskanias taktikas.
Tą pačią dieną britų “Financial Times” senas amerikiečių žvalgybininkas Richardas Wilhelmas straipsnyje “Kad rugsėjo vienuoliktoji nepasikartotų: trys būdai tam užkirsti kelią” siūlė: pirma, atsisakyti žvalgybos organams įprasto polinkio “sėdėti ant sukauptos informacijos” ir ja dalytis; antra, kadangi teroristinės organizacijos vis dažniau naudojasi privačiais verslo kanalais, įtikinti ir verslo struktūras ta informacija pasidalyti su žvalgybos agentūromis; trečia, reikia žvalgybininkų mąstymą taip pertvarkyti, kad pirma būtų dalijamasi informacija ir tik po to ji įslaptinama.
Liepos 25 d. buvęs JAV valstybines saugumo tarybos vienas vadovų Richardas Clarke’as “New York Times” rašė, kad Amerikai gresia ne terorizmas, - tai tik taktika, bet ne priešas, - o islamiškasis džihadizmas, karingasis ekstremizmas, kurį reikia įveikti ir ginklais, ir idėjų kova, kurioje Amerika šiuo metu silpna. Jai dabar daug sunkiau įveikti džihadistus kaip tik dėl nelemto Irako karo.
Beje, žymus “Washington Post” apžvalgininkas Charlesas Krauthammeris liepos 23 d. prisiminė Amerikos paskelbtą “blogio ašį”: Iraką, Šiaurės Korėją, Iraną, ir komentavo poslinkius Busho naudai. Girdi, Irakas sutvarkytas, Šiaurės Korėja branduolinį ginklą jau turi, o Iranas jo dar tik siekia. Todėl, Krauthammerio nuomone, Iranas ir turėtų būti tolesnis Amerikos smūgių taikinys.
Iki šiol Vašingtonas Iranui taikė kaip tik Busho kritikų siūlomą politiką: daugiašalį diplomatinį spaudimą, bendradarbiaujant su Londonu, Paryžiumi ir Berlynu. Bet ši politika visiškai nieko nedavė - tik Teherano pasiskelbimą, kad atnaujins urano sodrinimo programą ir kad jo, Irano, jau niekas nesulaikys nuo įsirašymo į branduolinių jėgų klubą. Tad ką daryti? Yra tik du būdai sustabdyti Irano “branduolėjimą”: laukti revoliucijos iš apačios, kuri jau bręsta, tačiau mulų policiniais metodais vis dar sulaikoma, arba smogti į Irano karinius įrenginius. Ir viena, ir kita lengviau pasiekti, kai čia pat pašonėje, Irake, laukia beveik 150 tūkstančių JAV karių ir priešakinės technikos aviacija.
Kita vertus, liepos 27 d. dienraštis “Boston Globe” redakcijos straipsnyje ragino laikytis apdairumo ir teigė, kad Amerikos politikos Irano atžvilgiu formavimas bus vienas kertinių būsimo prezidento uždavinių. Reikės išvengti dviejų kraštutinumų - valdžios keitimo jėga ir šunuodegiško pataikavimo. Prezidentas turės rasti pragmatiškų, tačiau principingų būdų susitvarkyti su klerikaliniu režimu, kurio dauguma iraniečių nekenčia, bet kuris gali žmonėms sukelti dar marias kančių prieš sulaukdamas kitų agresyvių diktatūrų likimo.
Kitame redakcijos straipsnyje tas pats Bostono dienraštis sveikino pirmadienį Bostone prasidėjusį demokratų partijos suvažiavimą, bet įspėjo, kad Johnui Kerry reikia dar stipriau paryškinti savo idėjas, idant taptų įtikinama alternatyva Bushui.
