Išeivijoje iki ano šimtmečio devintojo dešimtmečio dar šiek tiek veikė iš tarpukario nepriklausomybės laikų paveldėtos lietuvių politinės partijos. „Veikė“ ta beveik šešėline prasme, kad dar turėdavo formalias valdybas, kurios rengdavo vis retėjančius susirinkimus, bet neužsiimdavo jokia partijoms normalia veikla.
Ir taip buvo dėl visiškai suprantamų priežasčių. Išeivija nuo Lietuvos iki 1986-1987 m. buvo beveik aklinai atkirsta geležinės uždangos, išeivių politinių partijų likučiai negalėjo turėti jokios įtakos okupuotos Lietuvos „viešajam gyvenimui“, kuriame, beje, jokių politinių partijų tikrąja to žodžio prasme apskritai nebuvo (buvo tik „partija“, pasivadinusi komunistų mafijos valdžia).
O išeivijoje politinį gyvenimą tvarkė tų šalių politinės partijos, prie kurių išeiviai retkarčiais prisidėdavo, nors ne savo lietuviškų partijų vardu. Valdas Adamkus iškilo JAV gamtosaugos administracijoje ne todėl, kad priklausė „Santarai-Šviesai“, o todėl, kad, pirma, prijautė JAV respublikonams, o antra, buvo sąžiningas, kompetentingas darbuotojas, kurio karjeros kilimą palaikė ir demokratai, kai Jimmy Carterio laikais perėmė JAV valdžią (pačiam Adamkui nepakeitus nei partijų, nei pažiūrų).
Pati „Santara-Šviesa“, kaip daugelis kitų JAV lietuvių sambūrių (ateitininkų, vyčių, skautų, neolituanų, varpininkų ir t.t.), irgi buvo ne partija. Būtent tokios nepolitinės organizacijos, susibūrusios į lietuvių bendruomenę, stūmė visą išeivijos visuomeninės, kultūrinės veiklos vežimą. Svarbi šios veiklos sritis buvo moralinės pagalbos Lietuvai teikimas, jos okupacijos nepripažinimo ir laisvės bylos propagavimas JAV viešumoje – ir kaip tik dėl to ši veikla kartais buvo laikoma politine, nors lietuvių politinių partijų indėlis į ją (kitaip nei minėtųjų nepolitinių organizacijų) nebuvo ryškus.
Jei tarpukario Lietuvos politinės partijos išeivijoje ką nors reiškė, tai visų pirma savo indėliu į jų narių savivaizdį: išeivijos lietuvis ilgai dar suvokė save kaip politinį žmogų ir mąstė politinėmis kategorijomis, iš dalies paveldėtomis iš tarpukario nepriklausomybės laikų, iš dalies suformuotomis jau okupacijos, tėvynės netekimo, egzodo patirties. Dėl to kairė išeivijoje neturėjo gero vardo: komunistais niekas negalėjo žavėtis ir daug kas neskyrė komunistų nuo socialdemokratų (o tai, žinoma, klaida).
Tačiau pats partinis identifikavimas ir identifikavimasis – ypač vyresnių žmonių kalboje dar buvo gyvas bent iki 7-8-ojo dešimtmečio, kaip buvo gyvas ir tam tikras partijų „folkloras“. Tiksliau pasakius, išeivijoje kursavo partijų stereotipai – tokio stiliaus kaip „amerikonas, bet kultūringas“, „vokietis, bet kvailas“, „žydas, bet doras“. Analogiški posakiai apie partijų žmones buvo tokie: krikščionis demokratas, bet ne suktas; valstietis liaudininkas, tačiau principingas; tautininkas, bet ne „tochtininkas“.
Pastaruoju posakiu norėta apibūdinti žmogų, kuris, kaip ir visi dori lietuviai, yra patriotas, myli savo tautą, tačiau nepriklauso jos vardu pasivadinusiai partijai. Antrasis buvo aliuzija į faktą, kad nemažai valstiečių liaudininkų (tai daug prie Lietuvos atkūrimo po Pirmojo pasaulinio karo prisidėjusios kairiųjų agrarininkų partijos nariai) 1940 m. perbėgo pas komunistus (Justas Paleckis čia buvo tik vienas, žinomiausias, pavyzdys). Pirmasis posakis atspindėjo tai, kad tarp krikščionių demokratų, deja, pasitaikė itin daug į finansines aferas linkusių pareigūnų, kai jie buvo valdžioje ar arti jos.
Viena partija, kurios nariai, kiek žinau, niekada nepasižymėjo nei politiniu oportunizmu, nei korupcija, tai – Lietuvos socialdemokratų partija. Galima (ir reikia) nesutikti su daugeliu (ar net dauguma) jos programinių punktų, bet negalima teigti, kad jos gretose būtų bent kartą pasitaikęs nors vienas žymesnis aferistas.
Žinoma, kalbu apie prieškarinę Lietuvos socialdemokratų partiją ir jos užsienio delegatūrą po 1944 m. Taip, bedievių tarp jų buvo daug, bet stambesnių ar netgi tik smulkių apgavikų, kiek žinau – nė vieno. (O tarp krikščionių demokratų, deja, atvirkščiai.)
Lygiai tas pats pasakytina ir apie socialdemokratų santykius su komunizmu. 1940 m. ir vėliau kai kurie valstiečiai liaudininkai dėjosi prie tų, kurie prašė Stalino priimti Lietuvą į TSRS, o visi senieji Lietuvos socialdemokratai, jei neklystu, arba (blogiausiu atveju) sėdėjo tyliai po šluota, arba bėgo į Vakarus, arba rinkosi pogrindį, arba „laimėjo bilietą“ į Sibirą. (Tik vienas dr. Antanas Garmus 1940 m. leidosi „išrenkamas“ į Liaudies seimą, bet užtat jis 1942 m. viešai ir drąsiai atskleidė to seimo farsą.)
Ir šiandien Lietuvoje tarp socialdemokratų nėra komunistuojančių, nebent juos į socialdemokratiją būtų užnešusi stipresnė LDDP banga. Ši banga į Lietuvos socialdemokratiją, be to, įsuko tokio kalibro sukčius, kokių anais Stepono Kairio, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Augustino Janulaičio, Liudos Purėnienės, Vinco Čepinskio, Jono Valaičio, Jackaus Sondos laikais nebuvo nė kvapo.
Pastarąjį gerai pažinojau ir norėčiau pažymėti, kad kito tokio doro, tiesaus, nesavanaudiško, blaivaus, akivaizdžių moralinių silpnybių neturinčio, kitiems tarnaujančio žmogaus dar gyvenime nebuvau sutikęs. Jackus Sonda (1893-1989) buvo mano viršininkas, kai apie 1977-1979 m. dirbau Bostono „Keleivio“ redakcijoje. Ten per pietų pertraukas penkių šešių vyrų draugijoje vykdavo diskusijos „prie apvaliojo stalo“ (iš tiesų didelio keturkampio). Jų metu aptardavome išeivijos ir pasaulio politikos klausimus, bet dažniausiai nuklysdavome į praeitį, apie kurią kur kas vyresni už mane, dar caro laikus gerai atsiminę ir nepriklausomą Lietuvą kuriant aktyviai dalyvavę vyrai turėjo daug ką papasakoti.
Vyriausias iš jų ir buvo Jackus Sonda. Jis – ir pats tyliausias, kukliausias, nemėgdavęs girtis, nors visuomeninį ir politinį patyrimą turėjo sukaupęs didžiausią. Šis Halės universitete ekonomikos mokslus baigęs užsispyręs žemaitis, visada linkęs į kairę, nuo mokyklos suolo laikų gerai perprato skirtumą tarp tikrų bolševikų ir tikrų socialdemokratų, nes turėjo progą iš arčiau pažinti abiejų politinių tipų egzempliorius. Jis tapo įsitikinusiu socialdemokratu, Šiaulių burmistru (1925-1931), vėliau Šiaulių ligonių kasos direktoriumi ir kitų Šiaulių bei Vilniaus savivaldos įstaigų vadovu.
Jackų Sondą vadinčiau netgi populistu (aišku, gerąja prasme), nes eidamas visas pareigas jis pirmiausia rūpinosi mažiausiai uždirbančiųjų ir prasčiausiai gyvenančiųjų interesais, jų naudai steigė ar tobulino švietimo, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos įstaigas. Jis buvo „gerovės valstybės“ politikos šalininkas, bet darbuodamasis liaudžiai niekada pats nepraturtėjo, nes kurdamas biurokratines struktūras žmonių labui kamšydavo skyles ir iš savo kišenės.
O išeivijoje jis savo partijai visą laiką atstovavo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete. Jo antikomunizmas ir tikėjimas būsima Lietuvos laisve buvo toks stiprus, kad jis atsispyrė visiems gundymams į komunistų okupuotą Lietuvą grįžti visam laikui ar net joje apsilankyti – nors nesipriešino kitų antikomunistų vizitams į ją ir palaikė kitas išeivijos ryšių su kraštu mezgimo formas.
Į Lietuvą Jackus Sonda pasiryžo pirmą kartą po 1944 m. grįžti 1989 m. tik tam, kad dalyvautų atsikuriančios Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavime, tačiau savo tikslo nepasiekė – jis visam laikui sukniubo Maskvos Šeremetjevo oro uoste, vos peržengęs pasų kontrolės liniją.
Jei Jackaus Sondos dorybės nebūtų tokios milžiniškos, gal mažesnės atrodytų ir kai kurių dabartinių socialdemokratų ydos. Tačiau visada jiems – ir iš tiesų visiems politikams bei valdininkams – jis yra švytintis sąžiningumo ir principingumo pavyzdys.
www.akiraciai.lt
