Pasiklausiau „Hezbollah“ muzikos, palyginau su fašistų dainelėmis.
Čia pateikiu porą senų įrašų. Valstybinių chorų nesugadintos itališkos dainos.
Pirmoji – tai „Giovinezza“ („Jaunystė“), neoficialus fašistinės Italijos himnas. Artūras Toscaninis, kurį duce vadino didžiausiu visų laikų dirigentu, atsisakė atlikti „Giovinezza“ per koncertą La Scala ir buvo juodmarškinių apkultas. Užtat per popiežiaus Pijaus XII intronizaciją (įsostinimą) „Giovinezza“ atliko Vatikano gvardiečių orkestras. Beje, Vatikanas atsikyrė nuo Italijos būtent prie Mussolinio. Kartu sumažėjo kenkėjiška popiežių veikla prieš Italijos valstybę. Romoje koks nors kunigėlis gidas jums papasakos, kad masono Garibaldžio paminklo žirgas tyčia pasuktas pasturgaliu į Šv. Petro baziliką.
Čia gana ankstyva „Giovinezza“ teksto versija, kurioje išvis neminimas Mussolinis. Dainuojama apie pavasarį, fašizmą ir laisvę.
Kitose versijose Mussolinis paminėtas po Dantės.
Antroji daina – „Facetta Nera“ („Juodas veidelis“). Smagi balsui, bet smegenims ideologiškai šlykšti daina, kurią dar tikiuosi panagrinėti kovą, kada rašysiu apie totalitarinių režimų erotiką.
Paklausėme muzikos, pereikime prie fizionomijų.
Benito Mussolini
Hassan Nasrallah
Lyginant su Mussoliniu, šeichas Nasrallah, „Hezbollah“ vadas, atrodo minkštokas inteligentiškas žmogus. Gal toks ir yra. Be abejo - tikratikis musulmonas.
Mussolinis – išsišokėlis, kuris pradėjo kaip socialistas.
Už Nasrallah pečių – tūkstametė šiizmo teologinė ir juridinė tradicija.
Fašistai ir nacionalsocialistai nesukūrė stabilių santvarkų, kuriose būtų išspręsti vado įpėdinystės klausimai.
Irano šiitai ryžosi statyti santvarką, turinčią teokratijos ir demokratijos bruožų.
Nenustebčiau, jeigu Anapilyje Stalinas ir Hitleris kartu su paskutiniaisiais Vokietijos, Rusijos Austrijos-Vengrijos monarchais sėdėtų mokykliniuose suoluose ir klausytų ajatolos Chomeinio paskaitų apie tai, kaip kurti stulbinamą valstybę, kurioje yra ir iki gyvos galvos nevisuotiniuose rinkimuose renkamas visavaldis vadas-diktatorius, ir visaliaudiniu balsavimu ribotam laikui renkamas prezidentas.
Kada ajatolų režimas žlugs per karą su JAV ir Izraeliu, arba sugrius iš vidaus, ta santvarka bus pripažinta islamo teologinės ir juridinės minties paminklu.
Tai anaiptol nekeičia mano požiūrio į teokratinį Iraną – linkiu jam pražūties.
Žvelgiant į Mussolinio ir Nasrallah portretus bei žinant šį bei tą apie jų gyvenimus, norisi sakyti, kad Mussolinis įkūnija patino laisvę. Jis iškrušo daug moterų, bet, kita vertus, moterys pačios veržėsi pas jį.
Spėju, kad Nasrallah savo lytinį gyvenimą tvarko pagal šariatą. Nors ką gali žinoti.
Mussolinis turėjo tą ydą, kad viešai čiupinėdavosi – gal dėl nervų. Diktatoriaus bėda – labai mažai žmonių drįsta jam pasakyti, kad, pavyzdžiui, iš jo burnos smirda, o Mussolinio atveju perspėjimas išvis būtų buvęs toks, kokį gali pasakyti tiktai mama – nečiupinėk savo pimpalo prie užsienio pasiuntinių.
Mussolinis – paršas, bet savas. Buvo krikštytas.
Nasrallah galbūt šventasis (nors taip nemanau), bet svetimas.
Nasrallah pirmtaką Izraelio kariai nužudė su didesne jo šeimos dalimi 1992 metais.
Dievas atsirinks.
Pereikime prie muzikos.
Izraelitų daina, parašyta 2006 metais per paskutinį Izraelio ir „Hezbollah“ karą. Pavadinimas „Nagi nagi Nasrallah“ – „Yala Ya Nasrallah“ primena eilutę iš „Giovinezza“ – „Eja! Еja! Аlalà!" .
Priešas suniekintas. Dabar pažvelkime į jo veidą. Propagandiniai „Hezbollah“ įrašai. Du iš gausybės. Antrasis - jėga!
