Ona Naruševičienė
Mari - Laura parašė paskutinį meilės laišką savo vaikams. Ji nugalėjo visas kliūtis ir dabar jos visi vaikai gyvens kartu vienoje šeimoje. Ji netgi parašė knygą ir iš anksto organizavo savo laidotuves. Dabar ji gali atsikvėpti...
Orleanas
Visi trys vaikai sėdi prie stalo virtuvėje. Jie supranta, tiesiog jaučia, kad mama pasakys kažką labai svarbaus. Tiktai mažoji Margo ir toliau kaip niekur nieko tebežaidžia kitame kambaryje. Vienuolikmetė Julija, devynmetis Matviejus ir penkiametis Tibo žino, kad jų mama serga. Ji jiems viską paaiškino 2008 metais gegužės mėnesį, o dabar dar tik lapkritis. Be to, ši apkūni trysdešimt šešerių metų moteris atrodo tokia stipri ir savimi pasitikinti. Ką ji ketina pasakyti?
- Vaikai, labai gaila, bet chemoterapija man nepadėjo.
- Tada pabandyk dar kartą, - pataria Julija.
- Ne, nėra prasmės.
- Kaip suprasti?
- Tai reiškia, kad aš nepasveiksiu. Viskas pavėluota...
- Tai sirgsi visą gyvenimą?
- Ne. Aš mirsiu... Ir greitai.
- Rytoj?
Ką atsakyti vaikams, jeigu pati tik ką viską suvokė? Taigi, motina švelniai paaiškina, kad tai atsitiks šiek tiek vėliau. Širdį veriančiu balsu Julija paklausia:
- Bet tu dar būsi per mano gimtadienį gegužės septintąją?
- Ne, mažute. Tikiuosi ištverti tik iki šv. Kalėdų.
Gydytojai jai duoda maždaug du mėnesius. Ir Mari - Laura nusprendžia savo liūdną istoriją paversti Kalėdų pasaka. Parašyti knygą apie savo trumpą gyvenimą, kad paaugę vaikai žinotų, kokia buvo jų mama ir gautų pinigus, kurie bus surinkti ją pardavus. Ir ją parašo.
Būtina paminėti, kad po mažosios Margo gimimo Mari - Lauros ir jos vyro santykiai pašlijo. Galiausiai 2006 metais ji paliko savo vyrą, visai nenumatydama savo gyvenimo tragiškos pabaigos. Kai po gero pusmečio su vaikais grįžo iš cirko, naktį pabudo išpilta prakaito nuo košmariško sapno: ją prarijo liūtai. Kas žino? Tai buvo pranašingas sapnas ar pirmieji ligos simptomai? Dar po pusmečio ji buvo priversta pasitikrinti sveikatą. Jos laukė negailestinga diagnozė: kepenų vėžys. Gydytojai jai suteikė viltį ir skyrė gydymą. Gydymas buvo sunkus ir varginantis, tuo labiau, kad vyras jai visai nepadėjo. Moteris su vaikais persikėlė gyventi už penkių kilometrų nuo Orleano, į Piuizo (Puiseaux) miestelį, kuriame vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Galiausiai praėjusių metų spalio pabaigoje jai buvo pasakyta, kad jos padėtis beviltiška.
- O jeigu aš būsiu labai valinga ir su liga kovosiu? - paklausė Mari - Laura. Tačiau gydytojas nevyniojo savo žodžių į vatą, nes moteris reikalavo tiesos.
Po paskutinio lemtingo susitikimo su gydytoju, moteris pasikvietė savo vaikučius į virtuvę jau minėtam pokalbiui.
- O kas mus augins, kai tu numirsi? - staiga nesavu balsu paklausė devynmetis Tibo.
Būtent šis klausimas ir kankino Mari - Laurą. Ji susitaikė su savo likimu, tačiau mąstė apie tai, kaip vaikai metų metus augs be jos. Vaikų tėvas atpuolė, nes jis jais nesirūpino. Ji žinojo, kad juos ims globoti įvairios organizacijos, tačiau vaikai bus išskirti. Motina kreipėsi į asociaciją SOS kaimo vaikai, kurios pašaukimas buvo neišskirti brolių ir seserų. Tačiau kas galėjo Mari - Laurai garantuoti, kad jos visi keturi vaikučiai liks drauge. Be to, ji norėjo, kad būsimieji našlaičiai liktų gyventi tame pačiame miestelyje tam, kad išsaugotų gyvenimo dienų su motina prisiminimus ir tebeturėtų senuosius draugus. Taigi, ji prisiekė pati surasti šeimą - būsimuosius įtėvius savo našlaičiams. Jai pasisekė. Ji gavo telefono numerį šeimos, gyvenančios kaime už kilometro nuo jų miestelio. Paskambino. Atsiliepė automatinis atsakiklis.
- Laba diena. Aš sergu vėžiu ir po mėnesio ar dviejų mirsiu. Ieškau šeimos savo keturiems vaikams. Palieku jums savo numerį.
Kaip kokioje gerųjų fėjų pasakoje, būsimieji tėvai bematant atsiliepė.Visi susipažino. Vaikai apsilankė būsimųjų įtėvių namuose ir sutiko gyventi su jais po motinos mirties. Deja, kaip ir visose pasakose, atsirado ir piktosios fėjos: administraciniai darbuotojai. Būsimieji įtėviai Valerija ir Žanas - Markas turėjo teisę įsivaikinti tik tris vaikus. Mari - Laura negalėjo suprasti, kodėl neleidžiama jai pačiai parinkti šeimą visiems savo vaikams? Deja, diskutuoti su administracija buvo tolygu kalbėti su siena. Taigi, ji nusprendė kreiptis į spaudą ir situacija buvo atblokuota. Jos adresu pasipylė daugybė jai pritariančių, pilnų užuojautos ir padrąsinimo laiškų, prie kurių kartais būdavo pridėti čekiai. "Mari - Laura, mano supratimu jūsų elgesys yra vienas prasmingiausių šiame sušiktame pasaulyje. Kiek įmanydama būkite tvirta ir laikykitės iki galo, bet tik nesikankinkite. Spaudžiu jus savo glėbyje su didele meile. Ana." Panašių laiškų ji gaudavo daug.
Fizinės kančios būdavo didžiulės, tačiau morfijus jas palengvindavo. Prie žemės slegiantis nuovargis vertė daug miegoti. Nepaisant viso to, Mari - Laura turėjo neblogą apetitą ir norą linksmintis. Draugai organizuodavo šventes, o dar tie du nepaprasti kvietimai, tarytum stebuklinga lazdele mostelėjus. Ji ir vaikai buvo pakviesti į Disneilendą atšvęsti Tibo gimtadienį. Ir dar kalėdinė eglutė Elyzėjaus rūmuose kartu su prezidentu ir Karla, kuri Mari - Laurai pasirodė graži kaip princesė.
Kiti rūpęsčiai taip pat susitvarkė: Valerija ir Žanas - Markas gavo leidimą įsivaikinti visus keturis vaikučius, nes taip psirinko jų pačių motina. Taigi, Mari - Laura atvėrė kelią ateičiai kitoms nelaimės ištiktoms šeimoms.
Pastaruoju metu vaikai pamažu įsikurdinėja ir pratinasi naujuose namuose, o jų motina daug miega. Ir ne tik miega. Ji viską organizuoja savo pačios laidotuvėms: laidojimo biure išsirenka karstą ir juokaudama paklausia, ar nereikėtų pasimatuoti. Nejautri tarnautoja atsako: "Ar jūs tikra, kad greitai mirsite? Gal dar galėtumėte metus palaukti? Ne? Gaila. Metų pabaigoje bus didelė, net tūkstančio eurų nuolaida."
Gydytojai suteikė viltį motinai išgyventi iki Kalėdų, tačiau ji dar tebėra gyva. Tai meilė ir ištvermė ją palaiko. Ji džiaugiasi vaikais bei išleista knyga. Motina joje rašo: "Net mirusi, aš būsiu jūsų motina visą gyvenimą. Aš viską padariau. Dabar belieka džiaugtis likusiu laiku."
