jau daugiau nei keturiasdešimt dienu,kai i anapus iškeliavo mano brangiausias ir mieliausias žmogus žmona.Kartais mintyse atrodo,jog girdžiu jos balsą,lig vyksta dialogas.Kaip bando nuraminti,tvirtina jog ji kartu su manim,tik aš negaliu jos matyti.Patarinėja,kaip atlikti vieną ar kitą darbą,kurių anksčiau nedariau.Pvz.maisto gaminimas, sklbimas ir kiti moteriški darbai.Neva aš siunčiu jai savo dalį energijos,kad galėtume palaikyti ryšį.Kad ji viska mato,jaučia ir girdi,kad myli mane už tai, nes jai viską atleidau.

"Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji - negimusi, amžina, visad esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną."

Visų šių aiškinimų esmė ta pati - kad kūnas miršta o siela išlieka. Nuo senų senovės šitaip yra skiepijamas tikėjimas jog mirusieji mato girdi - tai yra kažkokiu pavidalu toliau gyvena sąmoningą gyvenimą. Tačiau kaip tai įmanoma? Jausmai ir mintys egzistuoja nepriklausomai nuo smegenų veiklos. Kai asmuo miršta smegenys žūva. O sąmonė toliau veikia.
Ką jums reiškia žodžiai siela ir dvasia? Daug kas tiki kad yra toks nematerialus nemirtingas žmogaus pradas. Sakoma jog kada žmogus miršta tai siela arba dvasia tiesiog atsiskiria nuo kūno ir toliau gyvuoja niekuomet nežūva.
Kas pas mus yra nemirtinga? Tai siela kuri mato girdi ir masto kai numiršta mūsų kūnas. O kai numiršta mūsų kūnas tai mūsų šito gyvenimo sumanymai žūva. O sąmonė arba dvasinė siela niekuomet nebežūva. ir nėra ir negali būti kad siela mirtų arba kas žmogus neturėtų dvasinės sielos. Taip!

Biblijoje dar pasakojama, jog kai Rachelė gimdė Benjaminą, jos „siela jau buvo beišeinanti ir mirtis buvo jau čia pat“ (Pradžios 35:16-19, Skv). Siela „buvo beišeinanti“ ta prasme, kad geso Rachelės gyvybė.
Taip Biblijoje rašoma kad žmogaus siela yra nemirtinga kuri mirštant išeina iš kūno tai pavyzdys su Rachele jos siela paliko kūną.
Biblijoje sakoma Pavyzdžiui, Psalmyno sakoma: Jei [Viešpatie] atimi jų dvasinę sielą jų kūnai gaišta ir grįžta į savo dulkes.
Biblijoje teigiama, jog „kūnas be dvasinės sielos miręs. Siela arba dvasia. Kūnui reikia dvasinės sielos kaip radijo aparatui elektros srovės. Įdėjus maitinimo elementus ar įjungus aparatą į tinklą, jis „atgyja“, o negaudamas elektros srovės neveikia, lieka „bežadis. Panašiai mūsų kūnui gyvybę teikia dvasinė siela. Kaip ir elektra. Ji pati turi asmeniui būdingų savybių, juolab sąmonę ir vis dėlto palaiko gyvastį. Dvasiniai sielai išėjus žmogaus kūnas, anot psalmininko, „gaišta ir grįžta į dulkes“. Apie mirtį Biblijoje sakoma: „Dulkės [kūno elementai] sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasinė siela į Dievo teismą. Kai dvasinė siela kūną palieka, jis miršta ir grįžta atgal į žemę. O Dvasinė siela į Dievo teismą. Čia reikia suprasti paraidžiui, kad siela keliauja po Dievo teismo arba į dangų arba į skaistyklą arba į pragarą. Taip.

Mokslininkai įrodė - siela nemirtinga.
Grupė olandų mokslininkų paskelbė įrodžiusi kad siela nemirtinga. Grupės vadovas Pimas van Lomelis sako kad jiems pavyko įrodyti kad tai ką mes vadiname sąmone egzistuoja nepriklausomai nuo smegenų veiklos. Šie tyrimai paskelbti žurnale Lancet. Olandai tvirtina kad kai smegenys jau mirusios sąmonė toliau veikia. Panašius tyrimų duomenis paskelbė ir britų medikai.
Pagal OKNO. Taip!

Skelbia Romos katalikų Bažnyčia!
Ar turime sielą?!

Fotolia nuotrauka

Jei seniau mokslininkai kėlė klausimą, ar siela egzistuoja, dabar tyrėjams tai nekelia abejonių. Šiuolaikinio mokslo tikslas – išsiaiškinti, kas yra siela, kur ji keliauja po fizinės žmogaus mirties.

Mokslas taip greitai žengia į priekį, kad netrukus galbūt net skeptiškai nusiteikę mokslininkai turės pripažinti tyrėjų iškeltą neįtikėtiną teoriją, kad po mirties niekas nesibaigia. Teigiama, kad žmogaus siela yra aukštesnė energijos forma, kuri yra nemari. Štai rusų mokslininkams jau pavyko specialiais prietaisais užfiksuoti, kaip ji po žmogaus mirties atsiskiria nuo kūno!

Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo sukurtas auros fotografavimo principas, o apie 1960-uosius, pritaikius Semiono Kirliano fotografijos metodą, ir pats prietaisas, mokslininkams atsivėrė naujų perspektyvų. Daugybę metų buvo atliekama begalė tyrimų, sukurta speciali kompiuterinė programa, kuri gali atvaizduoti ne tik pačią aurą, jos virpesius, bet ir kitimą. Taigi auros fotografija suteikė galimybę objektyviai užfiksuoti žmonių, gyvūnų, augalų auras ir čakras, taip pat sužinoti savo fizinės, dvasinės, emocinės, psichinės sveikatos būklę. Svarbiausia, šis metodas tik patvirtino faktą, kad nesame vien materija: oda, kaulai, kepenys, širdis... Kad egzistuoja subtilusis kūnas, siela, dvasia. Kad energiją skleidžia ir akmenys, ir augalai. Kad akmenys ir medžiai gali gydyti energinėmis vibracijomis, kad kambariniai augalai jaučia juos puoselėjančių šeimininkų energiją...

Užfiksavo sielos „išėjimą“

Rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas, kuris maždaug prieš penkiasdešimt metų patobulino rusų tyrėjo S. Kirliano auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, ilgus metus pašventė aurų ir sielų tyrinėjimui. Taikant šį metodą, jam su kitais mokslininkais pavyko užfiksuoti žmogaus sielos atsiskyrimo nuo fizinio kūno momentą. Atlikus begalę eksperimentų, buvo pastebėta, kad nuo mirusiųjų dar kurį laiką sklisdavo energija, kad energijos pulsavimas išnykdavo neiškart. Įdomiausia tai, kad natūralia mirtimi mirusių žmonių energijos sklidimo kreivė maždaug parą ar dvi (ilgiausiai tris) visada būdavo tolygi, visais atvejais panaši, o savižudžių ir netikėtai mirusiųjų energija šokinėdavo aukštyn žemyn, tarsi kažkokia nematoma, sutrikusi jėga nenorėtų palikti kūno. Ne sava mirtimi mirusių žmonių auros švytėjimas trukdavo ilgiausiai ir būdavo ryškesnis. Anot specialistų, taip galbūt yra todėl, kad siela būna dar nepasirengusi palikti fizinio kūno.

Dabar, kai fizikams pavyko įžvelgti kitus realybės lygmenis, imta kalbėti, kad žmogus – jungiamoji grandis tarp materialaus ir energoinformacinio pasaulių. Taigi sielą galima būtų apibūdinti kaip tam tikros aukštesnės rūšies energiją, kurią taip pat sudaro informacija ir sąmonė. Tai nieko nauja, nes ir daugelis įvairių religijų skelbia, kad egzistuoja siela, kuri po fizinės mirties palieka kūną. Gerai, kad tai pagaliau pamažu pripažįsta ir mokslas. Tyrinėjimai tęsiasi. Gal vieną dieną dar įdomesnių paslapčių išgirsime iš mokslininkų lūpų.

Publikuota: Ji, Nr.: 48/2011. TAIP!