Sakoma, masinė kultūra – tai liaudies kultūros tęsinys: apibrėžianti ribas tarp gėrio ir blogio, pasufleruojanti, ką jausti ir ko norėti, niveliuojanti, panaikinanti individualumą (kaip pastebėjo antropologai, liaudies šokių, kaip ir visos liaudies kultūros esmė yra tokia – gali arba šokti su mumis, arba visai nešokti), pavergianti tvarkai, integruojanti į bendrąją kultūrinę tradiciją ir, last but not least, indoktrinuojanti ir priverčianti patikėti esamos tvarkos gerumu, universalumu ir neišvengiamumu.
Masinė kultūra nusitaiko į visus ir į kiekvieną. Jos herojus – paprastas žmogus. Masinė kultūra sukurta jam ir apie jį. Archetipiniai personažai, įkūnijantys giliai pasąmonėje glūdinčią svajonę ir jos išsipildymą. Paprastas žmogus – su visomis jo ydomis, trūkumais, tingumu, ribotumu, užsispyrimu, su visomis silpnybėmis – būtent jis tampa princese, tampa didvyriu, tampa loterijos laimėtoju, niekam nežinoma mergina Klaudija iš Diuseldorfo diskotekos tampa top modeliu... O pirminė žaliava buvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Moralas – neišsišok, būk toks kaip visi, moralas - tai subtili užuomina, jog visagalio atsitiktinumo akivaizdoje pastangos nieko nepakeis...
Ar tai neprimena pasakos apie Pelenę su jos tauriu moraliniu turiniu – savo kamaroje ramiai sau rink grūdus iš pelų, ir tikėk didžiuoju stebuklu, kuris nutiko vienai merginai, visai tokiai pat kaip ir tu - ech, kokia paguodžianti viltis...
Ar tai neprimena pasakos apie trečią brolį, - juokiasi tas kurs juokiasi paskutinis, - kvailelis, nevykėlis, nugali slibiną, išgelbsti karalystę ir gauna princesės ranką bei širdį ir visa kita, kas ten priklauso pagal programą....
„The Trash Princess. Why Americans love to hate Paris Hilton?“ Tokia antrašte straipsnis puikavosi viename niujorkietiškame žurnale. Taigi kodėl? Kodėl už jos pasirodymus klubo atidaryme mokami tūkstančiai? Kodėl žurnalai su jos nuotraukomis išgraibstomi? Galiausiai kažkas juk perka jos sukurtus kvepalus, papuošalus ir rankines. Praėjusiais metais Paris uždirbo 6,5 milijono... Kuo blogiau ji elgiasi, tuo įžymesnė tampa..! Kokia Paris paslaptis?
Paris – įsikūnijusios Amerikos ydos. Begėdiškas vartojimas, išslavinimo stoka, mėgavimasis kūniškais malonumais, prastas skonis, (čia kalbame ne apie literatūrinį jos skonį, ne), pakrikusi moralė, išsigimusi protestantiškoji etika, perversiška amerikietiškoji svajonė...
Žiūrėdamas į Paris ydingas žmogus atpažįsta save, su savo trūkumais ir silpnybėmis, savo valios stoka, kaprizingu charakteriu ir taip toliau, atpažįsta save patį – su visomis ydomis, bet - laimingą, besimaudantį turtuose ir šlovės spinduliuose... Dorybės ne visada atlyginamos, o ydos – už ydas ne visada baudžiama, kaip rodo Paris Hilton pavyzdys...
Sunku būna atsisveikinti su tėvyne, su artimaisiais, su daiktais... Bet už vis sunkiausia – atsisveikinti su savo ydomis. Pavyzdžiui, atsisveikinti su cigarete ar vyno taure ir nubėgt parke, lietui lyjant, keturis kilometrus. Kadaise Imanuelis Kantas visai dienai herojiškai užsidarydavo bibliotekoje, o kai 9 valandą vakaro išeidavo pasivaikščioti – Karaliaučiaus gyventojai, žiūrėdami į jį, pasitikslindavo savo laikrodžius.... O vienas operos dainininkas, neprisimenu jo pavardės, repetuodavo po 7 valandas per dieną. Kam šiandien rūpi tokie įkyrūs, moralizuojantys pavyzdžiai...? Jie badyte bado akis – tuo metu, kai kažkas lieja devintą prakaitą, - o tu, tu, niekdary, tu guli ant sofos ir žiūri šitą kvailą realybės šou...!
Tam ir kuriamos pasakos apie laimingą trečią brolį, kuris neatsisveikino su ydomis, tačiau tapo Fortūnos išrinktuoju... Permainingas Fortūnos charakteris – mėgstama tiek liaudies pasakų, tiek iš jos išaugusios masinės kultūros siužeto linija. Paris Hilton – tai masinės kultūros ikona, tas iš liaudies kultūros paveldėtas archetipas, o Minedas - tai trečias brolis, tas nevykėlis, kuriam nusišypsojo laimė permainingo, nenuspėjamo likimo dėka, - juk likimo nepergudrausi, ar ne...?
Tokia yra the Trash Princess Paris Hilton, toks yra ir Minedas, - the Trash Prince of Lithuanian Pop Music. Jie – nemoralizuoja. Jie įsisąmonino vieną džentelmenišką taisyklę – leisk žmogui išsaugoti orumą, leisk jam gerai jaustis, nevargink jo iššūkiais, leisk jam jaustis pranašesniu, leisk jam būt laimingu ir savim patenkintu su visom jo ydom, nes su ydom atsisveikinti sunkiau nei su artimaisiais, todėl leisk jam..!
Perskaičiau kadaise šią taisyklę Deilo Karnegio knygoje, „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, bet aš Karnegio nepaklausiau – ir toliau, esant progai, arogantiškai demonstruoju savo kvaziekshibicionistinę erudiciją, pašnekovus apiberiu tarptautiniais žodžiais ir citatomis, moralizuojančiu, kaip žmonės sako, tonu, nuo ko jie, matomai, sutrinka arba netgi pasijunta nelaimingi...
Tačiau Minedas, kaip ir Paris Hilton, ir daugelis kitų, šią taisyklę gerai įsisavino ir suprato. Žiūrėdamas į juos, gali atsipalaiduot ant sofos prieš TV su pakeliu bulvių traškučių ir buteliu alaus – visai nebūtina lėkt į sporto klubą lieti devinto prakaito, ar į biblioteką ieškot „Karo ir taikos“ – juk Fortūna, kaip liudija jos pasirinkimas, - kad ir Paris arba Minedas, - yra akla, o tu, šiaip ar taip, ir be to esi už juos visus pranašesnis...
Todėl mums patinka Yvos, Karkleliai ir Minedai... Patinka Britnės, Pamelos, Agnės ir Paris Hilton...That‘s why... Kaip gerai, kad jie yra – juk tai taip gera, taip gera, taip gera jų nekęsti...
