Šiuo metu Janina Lapinskaitė – vieną iš žymiausių kino kūrėjų Lietuvoje, pripažinta tiek tarptautiniuose, tiek šalyje vykusiuose festivaliuose. Už kino filmą „Stiklo šalis“, Lapinskaitė Indijoje vykusiame tarptautiniame Tamil Nadu festivalyje pelnė geriausios režisūros apdovanojimą, o Permėje vykusiame tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje – „Sidabrinį Nanuką“ už filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“.
Vienas iš naujausių režisierės filmų „Našlių pakrantė“, pirmą kartą parodytas Tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“.
30 minučių trukmės filme sutelpa visas vienišos moters gyvenimas po vyro mirties. Tai, su kuo jinai gyvena, ką ir kaip valgo ir geria, su kuo bendrauja, ką veikia. Režisierė stengiasi parodyti, kaip gyvena moterys Juodkrantėje – juodame mirties krante.
Pagrindinė tema – vienatvė. Arba tai, kaip ją suvokia našlės. Arba tai, kaip ją suvokia režisierė. Stengdamosi pabėgti nuo vienatvės, našlės nebūna vienos. Štai jos susirenka puodelio arbatos su konjaku, arba veda pasivaikščioti šunelį, arba dviese žvejoja. Ir kalba. Kalba apie tai, kaip anksčiau buvo gera gyventi. Kalba apie jaunystę. Tiesa, kalba ir apie vienatvę. Tokią, kokią jos įsivaizduoja. O įsivaizduoja lyg nuogą žmogų, kuris, nusimetęs visus drabužius, tampa toks pat, kaip ir visi. Nuogi su savo skausmu. Visiems aiškiu.
Tiesa, vyro mirtis – dar ne pasaulio pabaiga. Gyvenimas už jo tęsiasi ir eina į priekį. Lyg tai patvirtindama viena filmo herojė pasakoja apie moterį, kuri pražydo tik mirus vyrui. Verta pamąstyti, ar tikrai vienatvė atneša tik skausmą ir negandas, ar pasaulis dūžta, netekęs antrosios dalies. Galima gyventi besigailint ir galima gyventi susitaikius su skausmu. J. Lapinskaitė mano, kad geriausia – susitaikyti. Tiktai tokie žmonės sugeba eiti toliau. Nes pasukus atgal, kelio jau nebėra. Susitaikiusius žmones reikia gerbti. Režisierė taip ir daro.
J. Lapinskaitė susidraugauja su našlėmis. Kai kuriose scenose galima pamatyti, kaip filmo herojės bendrauja su režisiere, ją kalbina, giria, pataria. Ir džiaugiasi, kad lieka neužmirštos. Toks bendravimas mažina vienišumą, suteikia galbūt ir apgaulingą tikėjimo jausmą. Tikėjimo, kad jos nebėra vienišos, kad su jomis bendraujama. Lapinskaitė neklausinėja. Pasakojimai liejasi iš vienišų moterų lūpų. Jei klausinėtų, neliktų vietos interpretacijoms. Neliktų vietos širdies išliejimui.
Režisierė lieka ištikima šaltajam metų laikui. Šį kartą rudeniui. Žmogaus gyvenimo pabaigai. Kai viskas baigiasi. Kaip sako ji pati, ruduo ir žiema – idealaus laikas ramybei, kai visa gamta būna lyg ir po uragano – tyli ir nurimusi. Gyvenimas saulėlydyje irgi toks pat. Nebelieka intrigų, nebelieka barnių ir nesusipratimų. Viskas išgryninta iki sielos spindesio. Vienišų moterų sielų.
Kaip ir filme „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ J. Lapinskaitė nesivaiko aktorių, nes jos filmai – kažkas tarpinio tarp dokumentikos ir meninių. Toks „neapsisprendimas“ suteikia savotiško žavesio, kai supranti, kad aktorius gali būti bet kas. Nuo paprasto kaimo keistuolio Venecijaus, iki Juodkrantės našlių. Kai kurie žmonės turi tiek aktoriškumo, kad net ir diplomuotieji gali nublankti. Režisierei gyvenimas tampa teatru, kuriame pagrindinis herojus – vargšas ir karalius. Vienišumas aplanko visus, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar statuso visuomenėje.
Galbūt neatsitiktinai filmo simboliu pasirinkta valtis. Ji visur – susirenkant, sėdint, išeinant. Laukiama, kol ji, kaip mitinėje Stikso upėje, moteris perkels į kitą krantą, kur daugiau nebebus kančių ir nusivylimų, vienatvės ir senatvės naštos. Ten, kur jų lauks daug geresni gyvenimai. Gyvenimai su mirusiais vyrais. Gyvenimai, nebeieškant prieglaudos pas kitas, tokias pat vienišas.
