Žadėtas neribotų žodinio garso galimybių atskleidimas portugalo Miguelio Azguime elektroakustinėje monooperoje „Salt Itinerary“ (balandžio 22 d.) kėlė didžiulį susidomėjimą. Negausi išankstinė informacija intrigavo – ar tai išties bus šiuolaikinė opera, atitinkanti esmines žanro ypatybes ir sukurianti tikrą muzikos, žodžio ir vaizdo sintezę? Tikėtasi akcento, vainikuosiančio šių metų „Jaunos muzikos“ festivalio pabaigą, ir, galima sakyti, kad lūkesčiai pasiteisino.
Operos „Salt Itinerary“ tema, kaip sakė pats autorius – menininko kūrybos procesas. Tai labai subjektyvus kūrinys. Miguelis Azguime, būdamas ir kompozitoriumi, ir poetu, ir pačios operos atlikėju – aktoriumi, scenoje įkūnijo pats save. Jis rėmėsi būtent savo, kaip kūrėjo, asmenine patirtimi. „Salt Itinerary“ nėra pasakojimas, čia nėra jokio konkretaus siužeto. Operos idėja išryškėja kaip garsinis-vizualinis asmeninio kūrybinio proceso monologas, pasitelkiant pačias įvairiausias žodinio teksto ir rašymo gestų skambesio išgavimo priemones bei plačią kintančių nuotaikų gamą.
Migueliui Azguime muzika ir poezija yra lygiavertiški elementai. „Daug metų siekiau suvesti, kuo glaudžiau suartinti abu šiuos dalykus“, – sakė kompozitorius. Operoje „Salt Itinerary“ kiekvieno poetinio žodžio skambesys ypač apgalvotas – čia beveik nėra atsitiktinumų. Rodos, autorius surado kone visas įmanomas galimybes, kaip priversti tekstą ir įvairias jo transformacijas skambėti. Tam, be abejo, padėjo ir trys kūriniui parinktos kalbos – portugalų, anglų ir prancūzų. Pačios savaime būdamos skirtingų koloritų, jos dar labiau praplėtė išgaunamų sąskambių spektrą.
Gyvą savo balsą ir kitas scenoje turimas priemones (stalą, popieriaus lapą, rašiklį) Miguelis Azguime naudoja kaip muzikinius instrumentus, papildydamas juos iš anksto paruošta, bet gyvai kontroliuojama elektroniškai perdirbta tų pačių garsinių šaltinių medžiaga ir videoprojekcijomis. Elektroninis modifikavimas, pasigirstantis įvairiais atsikartojimais, spalvų sutirštinimais ir aido efektu, dažniausiai stiprina, intensyvina aktoriaus paskleistus gyvus garsus. Tie garsai – tai visų pirma šneka, banguojanti įtaigiomis intonacijomis ir kartais priartėjanti prie dainavimo. Visa opera sudaryta tarsi iš atskirų scenų, kurių kiekvienoje kalbėjimo maniera dažniausiai transformuodavosi intensyvėjimo linkme, peraugdama į virtuozišką, greitakalbišką žaismą žodžiais, jų skiemenimis ar šnabždesiais, o kartais – į cypimą, riksmą, griausmingą kosulį (į kurį įterptas lietuviškas atsiprašymas „kosčiu“, turbūt kaip ir tikėtasi, pralinksmino žiūrovus), juoką ar verksmą. Kartais atrodė, kad Miguelis Azguime vaizduoja kūrėją, priartėjantį prie išprotėjimo ribos, kai normali emocija nejučia tampa isterija. Ir iš tiesų pats kompozitorius patvirtino, kad operoje „Salt Itinerary“ jis žaidžia „ta plonyte linija, kuri yra tarp realumo ir išprotėjimo, gresiančio kone kiekvienam menininkui“.
Gana netikėtai, bet išties vykusiai į Miguelio Azguime žodžių skambesį buvo įpintas vaizdas videoprojekcijoje. Gyvas jo pulsas ir judesys ekrane – tai tirštėjantis, tai skaidrėjantis – buvo glaudžiai susijęs su aktoriaus nuotaika ir akimirksniu „reagavo“ į skambančio teksto „blyksnius“.
Ne vienam klausytojui, jau pasibaigus operai, ko gero, vis dar galvoje skambėjo ilgai ir įtaigiai Miguelio Azguime kartota frazė:
The sound as an airThe text as a soundThe air of the text operates the form of the inner sound...
Galbūt šie žodžiai yra ne tik pačios operos, bet ir viso Miguelio Azguime kūrybinio proceso „druska“...
