Aš jau daug dienų nemačiau laisvės. Mane nubaudė ir man uždrausta: 1) išeiti iš namų; 2) naudotis elektriniais prietaisais, telefonu - taip pat. Bet aš, žinoma, šį tą pažeidinėju. Dabar laisvė yra mano tema. Daug galėčiau jums papasakoti apie savo pilnametystę. Buvau visai kvaila ir nepasiruošusi gyvenimui, todėl sakau jums: tai jokia riba, žyminti suaugimą. Žmogus taip greit nesuauga. Neateina į protą. Nesubręsta.
Kažkur girdėjau (gal per psichologijos paskaitas), kad asmenybė baigia formuotis tik apie dvidešimt pirmuosius gyvenimo metus, bet vėlgi iš savo patirties galėčiau pasakyti - man regis, tik pradeda. Kai man sukako aštuoniolika, artimieji padovanojo kompiuterį. Tais laikais tai buvo prabangos viršūnė. Namie nebuvo: 1) automobilio; 2) šilto vandens; 3) skalbyklės; 4) dulkių siurblio; 5) WC; 6) ir dar daug ko, bet aš gavau kompiuterį. Vėliau juo parašiau savo pirmąją knygą. Paskui atėjo stojimų laikas ir man buvo tas pats, kur stoti, nes norėjau būti rašytoja. (Jau sakiau, neturėjau jokio proto. Stojau į lietuvių filologiją. Gerbiamieji, aš neprašoviau.) Bet čia apie laisvę. Prieš Kalėdas pastačiau tokią prakartėlę jaunimo centre. Su alaus buteliais, švirkštais ir prezervatyvais. Amoralu, žinoma. Kunigas pasižiūrėjo ir tarė: "Gal mes ją pastatykim kur nors priklausomybių centre". Lyg pats nebūtų priklausomas nuo savo brevijoriaus.
Aš ir dabar nesu laisva. Visi žmonės turi savo priklausomybių. Tėvus. Vaikus. Pinigus. Darbą. Mokslą. Šiandien per radiją išgirdau, kaip aštuoniasdešimtmetis senukas tarė: "Lietuva man yra viskas". Paprastai į tokius posakius žiūriu ironiškai, bet jis kalbėjo velniškai protingai ir aš kažkodėl į viską pažiūrėjau su pagarba. Senukas deklamavo eilėraštį - apie tai, kad šita vargų ir ašarų žemė jam atrodo visai ne tai, ką jis myli, nes tai, ką jis myli - kažkur dausose ar pan. Kitu atveju eilėraštis galėtų atrodyti banalus, netgi kvailas, bet aš vos neapsiverkiau, nes jis aiškiai išreiškė dangiškosios tėvynės ilgesį.
Aš nežinau, ką man reiškia tauta. Negalėčiau pasakyti, kad nieko. Nekenčiu užsienio. Esu ksenofobiška. Labai sėsli. Užsienio nekenčiu ne šiaip iš užsispyrimo, o todėl, kad jau visą esu jį mačiusi. Per televizorių. Galit neaiškinti, kad filmai pateikia iškreiptą vaizdą. Kiek teko lyginti su tikrove - kuo aiškiausią ir netgi labai koncentruotą. Žmonės, jūs nežinot - mes gyvenam supervalstybėje. Viskas, kas joje dedasi, labai įdomu. Net prezidentas vertas Nobelio premija nominuoto detektyvo. (Tik jo dar niekas neparašė. Gal man imtis?) Jūs čia nieko nesuprantat. Važiuokit į savo suknistas airijas ir anglijas. Rūpinatės patogumais ir suknista ateitimi. Rūpinatės, kaip gyvensite rytoj. O kur jūsų žvilgsnis į kosmosą? Į kitas galaktikas? Juk visa tai prieš visatą - niekas. Dėjau ant babkių ir viso turto, kurį įmanoma uždirbti. (Po mirties jūsų neįleis į Dangų, durneliai. Su tiek turto jūs ten nepateksit.) Aš didžiuojuosi, kad gimiau šitoje šalyje. Aš čia rimtai, neironizuoju.
Kartą toks diedas Juodkrantėj, iš kurio nuomojomės kambarį, paklausė: "Tai jūs lietuvių kalbą studijuojat? Mokytojomis būsit? Tai turbūt labai lengva studijuoti. O kodėl jūs stojote į tokią neprestižinę specialybę?!" Nieko tokie neišmano. Čia dėl to, kad niekas jų pilietiškai neauklėjo. Pasižiūrėkit, kas vyksta per valstybines šventes. Per radiją ir TV sako kvailas kalbas. Pasiklausykit jų atidžiau - kiek ten neskoningo maivymosi, kičo, nusišnekėjimo. Šikniai. Gadina diskursą.Tik neaiškinkit man apie Tėvynės meilę. Apskritai apie meilę neaiškinkit, nes kai užsivedat apie ją kalbėti, tai nors eik ir slėpkis. Skaičiau daug knygų. Apie meilę žinau jau viską. Jei kas iš mažvaikių dūsauja: "Kaip man išmokt mylėti?", - liepiu nusipirkti šunį. Ir be galo nustembu, jei jį jau seniai turi. Tada sakau: "Ir tu ką, lig šiol iš jo neišmokai?!"
Kodėl aš švęsiu Kovo 11-ąją? Nes tai šventė. Aš mačiau, kaip atkuria Nepriklausomybę. Tuo metu man buvo vienuolika metų. Aš viską mačiau. Kam tų idiotiškų minėjimų. Verčiau susėskim visi, vienos gatvės kaimynai, ratu ir pasikalbėkim, kodėl chuliganai nuolat nuverčia mūsų konteinerius. Aš jums tikrai sakau. Gerai įsižiūrėkit į televizorių ir aplink. Stebuklų šalis - Lietuva.
Žurnalo “Lux/jauniems” (http://lux.lcn.lt/) spec. korespondentė Mika Mauzaitė
