Įdiegę savo kompiuteryje DVB standarto plokštę, galite jį paversti palydovinių transliacijų centru. Nutarėme išbandyti, ko iš jo galima tikėtis investavus į paprasčiausią palydovinės TV sistemą 500 litų. Rezultatai pranoko lūkesčius.
Pirmąsias palydovinės televizijos sistemas Lietuvos gyventojai įsirengė maždaug prieš 12 metų, tačiau dėl brangių jos komponentų “kosminė“ televizija tuo metu buvo įkandama tik nedaugeliui. Atpigus palydovinio ryšio įrangai, ant pastatų sienų ir stogų styrančių “lėkščių“ padaugėjo. Gamintojus tai pastūmėjo daugiau lėšų investuoti į palydovinės TV technologijų tobulinimą ir jos pritaikymą informacinių paslaugų teikimo srityje. Netrukus buvo sukurtas naujas skaitmeninės TV transliacijos standartas DVB (Digital Video Broadcasting), pakeitęs iki tol vyravusias analogines televizijos transliacijas. Dabar palydove esantis siųstuvas (transponderis), skirtas įprastam analoginiam kanalui, gali perduoti iki 8-10 skaitmeninės televizijos kanalų su stereo garsu. Dėl to gerokai padaugėjo pasirenkamų kanalų, o transliuoti programas iš palydovo pradėjo net tie, kurie anksčiau negalėjo sau to leisti (juk kanalo nuoma sąlygiškai atpigo 8 kartus). Žinoma, atsirado ir daugiau galimybių, kurios anksčiau buvo tiesiog neįmanomos, o dabar žiūrovui suteikia papildomo komforto.Kadangi palydoviniais ryšio kanalais visi duomenys perduodami skaitmeniniais paketais, su vaizdu galima siųsti ir begalę kitos informacijos. Vartotojas bet kuriuo metu gali peržiūrėti tekstinę informaciją (teletekstą turi daugelis kanalų), klausytis palydovinio radijo, pasirinkti vaizdo kamerą, iš kurios norėtų stebėti prestižinių sporto varžybų transliacijas (taip pat ir komentatoriaus kalbą bei subtitrus, nors tai numato ne kiekvienas kanalas), pasinaudoti elektroniniu programų gidu (EPG, Electronic Program Guide), teikiančiu informaciją apie transliuojamas programas (koks tuo metu rodomas filmas, kokie aktoriai jame vaidina, kokios laidos bus rodomos artimiausiu metu ar po kelių dienų) arba prisijungti prie itin spartaus palydovinio interneto ir jame esančių bibliotekų, leidžiančių parsisiųsti filmus, muziką, žaidimus ir netgi programinę įrangą. Juk retas iš mūsų linkęs mėgautis vien tik DVD diskuose ir vaizdajuostėse įrašytais filmais ar vietinių radijo stočių dešimt kartų per dieną grojamais tais pačiais hitais. Tai paskatino pasidomėti, ką palydovine įranga prekiaujančios firmos gali pasiūlyti paprastam vartotojui, kuris nesiruošia pirkti stacionaraus palydovinio imtuvo, tačiau namie turi kompiuterį ir yra pasirengęs paversti jį palydovinių transliacijų centru, leidžiančiu visą parą mėgautis populiariausiais televizijos kanalais ir suteikiančio prieigą prie interneto per kosmosą.
Kosmosas pavaldus kompiuteriui
Vargu ar kada nors atsiras įrenginys, savo galimybėmis pajėgus varžytis su kompiuteriu. Tuo galėjome įsitikinti jau prieš keletą metų, kai Lietuvos rinkoje pasirodė su DVB standartu suderinamos plokštės, kurias integravus į kompiuterį ir prijungus prie palydovinės antenos buvo galima priimti ir dekoduoti iš palydovų siunčiamus skaitmeninius signalus, t. y. žiūrėti palydovinę televiziją ir naudotis internetu. Deja, dėl didelės kainos ir nepakankamai funkcionalios programinės įrangos toks techninis sprendimas nebuvo populiarus, ypač masinėje rinkoje. Tuo tarpu šiandien, kai sparčiai daugėja namų vartotojų, alternatyvūs kompiuterio naudojimo būdai kelia vis didesnį susidomėjimą, o šiek tiek primirštos modernios technologijos vėl traukia dėmesį savo galimybėmis ir gerokai mažesnėmis kainomis. Neatsitiktinai savo laboratoriją laikinai perkėlėme į daugiaaukščio namo butą, kur, sumontavę palydovinę įrangą, išbandėme Vokietijos bendrovės „TechniSat“ (www.technisat.com) gaminamą „SkyStar 2“ plokštę, galinčią susidoroti su stacionariems palydoviniams imtuvams būdingomis funkcijomis ir siūlančią keletą malonių staigmenų, apie kurias - šiek tiek vėliau.
Bandymams naudojome 60 cm skersmens plieninę ofsetinę anteną (42 Lt), gaudančią iš palydovų siunčiamas radijo bangas ir nukreipiančią jas į standartiniu triukšmų lygiu pasižymintį universalų (10,7-12,75 GHz) keitiklį “Eurocuda“ (79 Lt), kuris apdoroja priimamas šio diapazono bangas, keičia jas 950-2150 MHz dažnio skaitmeniniais signalais ir, juos sustiprinęs, koaksialiniu kabeliu (1 m kaina - 1,3 Lt) perduoda į kompiuteryje įmontuotą “SkyStar 2“ plokštę (379 Lt). Ji programiniu būdu dekoduoja skaitmeninių signalų seką, kad monitoriaus ekrane galėtume matyti vaizdą, kurį per palydovus transliuoja TV operatoriai. Tai pati paprasčiausia palydovinė sistema, kurios kaina - 500-520 litų. Žinoma, jeigu tikitės iš kelių palydovų žiūrėti transliuojamas programas, tačiau nesate nusiteikęs kaskart rankiniu būdu reguliuoti “lėkštę“, teks sumontuoti ne vieną, o kelis keitiklius arba įsigyti motoru sukiojamą anteną (su “SkyStar 2“ plokšte suderinama programinė įranga numato tokią galimybę) - tuomet investicijų reikės šiek tiek daugiau. Jeigu antena bus nukreipta į palydovą, iš kurio siųstuvų atkeliaujantys signalai priimamoje vietovėje yra pernelyg silpni, verta pagalvoti ir apie didesnę “lėkštę“, nes nuo jos skersmens gali tiesiogiai priklausyti “pagaunamų“ kanalų skaičius. Testų metu pastebėjau, kad signalai gana gerai priimami net ir šiek tiek kryptelėjus anteną, o tai reiškia, kad visoje Lietuvoje esant geram palydovo “matomumui“ pakanka tik 60 cm skersmens “lėkštės“, norint žiūrėti ir nemokamus FTA (Free To Air - galimybė priimti nekoduotus kanalus), ir populiarius koduotus kanalus.
Kadangi palydovinę anteną paprastai sumontuoja plokštę pardavusi firma (už papildomą mokestį) arba bet kuri kita palydovine įranga prekiaujanti bendrovė, vartotojui belieka “SkyStar 2“ įstatyti į kompiuteryje esantį PCI lizdą, prijungti antenos kabelį ir įdiegti su plokšte pateikiamą programinę įrangą. Net ir nedaug apie palydovinės TV standartus ir veikimo principus nusimanantis žmogus tai padarys be didesnio vargo.
Kanalų paieškai (kaip ir stacionariame palydoviniame imtuve) galima pasitelkti automatinį skenavimo režimą, o prireikus - rankiniu būdu įvesti siųstuvų parametrus (dažnį, simbolių perdavimo spartą, poliškumą) ir kanalus identifikuojančius duomenis (kanalo pavadinimą, siųstuvą, skaitmeninių paketų srautų identifikatorius, vadinamuosius PID (Packet ID code), kuriais iš transliuojamo informacijos srauto plokštė išrenka vartotojo pageidautus duomenis). Pastarasis būdas kartais padeda surasti sunkiai aptinkamus kanalus, tačiau jį naudojant būtina tiksliai žinoti minėtus parametrus. Beje, artimiausiu metu su “SkyStar 2“ plokšte bus galima įsigyti ir kompiuteriui pritaikytus “IrDA” nuotolinio valdymo komplektus (pultą ir “IrDA” imtuvą).
Plokštės bandymams naudojome kompiuterį su 1,6 GHz “Pentium 4” procesoriumi, 256 MB darbine atmintimi, 64 MB “Radeon 7000” vaizdo plokšte, 60 GB “Seagate Barracuda” (7200 aps./min.) kietuoju disku ir “Windows XP Professional” OS.
Vietoj skaitmeninio vaizdo magnetofono
Be nesudėtingos papildomų funkcijų neturinčios “TV4PC“ programos, įdiegiamos su “SkyStar 2“ plokštės programine įranga, pateikiamame CD yra dar viena nekoduotiems kanalams žiūrėti ir palydoviniam radijui klausyti skirta programa “DVB Viewer“, leidžianti į kompiuterį įrašinėti mėgstamas televizijos ir radijo laidas, muziką, filmus, sporto varžybas ir t. t. Nors ši programa negali pasigirti itin patogia grafine vartotojo sąsaja, funkcionalumo jai netrūksta. Iš naudingesnių savybių verta paminėti elektroninį programų gidą, galimybę keisti vaizdo dydį ir padėtį monitoriaus ekrane, įrašo skaidymo į atskirus failus funkciją, kuri praverčia “Windows 9x/Me” OS atveju, nes jos negali naudoti didesnių nei 2 GB failų (dirstelėję į įrašymo testo lentelę įsitikinsite, kad MPEG-2 formatu įrašomi vidutinės trukmės filmai kietajame diske virsta 2-2,5 GB dydžio failais, todėl minėta savybė “Windows 9x/Me” vartotojams yra gana svarbi). “DVB Viewer“ taip pat leidžia pasirinkti lietuvišką grafinės sąsajos variantą, XP operacinei sistemai būdingą išvaizdą, reguliuoti vaizdo ryškumą, sodrumą, kontrasto lygį, spalvinę gamą ir netgi darbastalio fone žiūrėti palydovinės TV programas.
Koduotų kanalų medžioklė
Atsiradus skaitmeninių transliacijų galimybei, dauguma transliuotojų pradėjo imti mokestį už siūlomas paslaugas - netrukus pasirodė kodavimo sistemos, leidžiančios žiūrėti programas tik tuo atveju, jei vartotojo imtuve (kalbame apie stacionarų palydovinį imtuvą) sumontuotas CAM (Conditional Access Module) modulis, skirtas vienai iš kodavimo sistemų. Transliuojant DVB (Digital Video Broadcasting) standartu šiandien dažniausiai naudojamos “Viaccess“, “Irdeto“, “SECA“, “MediaGuard“, “Conax“, “Nagravision“, “BetaCrypt“ ir “Power Vu“ kodavimo sistemos. CAM moka priimti tik savo sistemoje užkoduotus kanalus, t. y. turint “Irdeto CAM“ neįmanoma žiūrėti “Viaccess“ sistema užkoduotų kanalų. Įsigijus “SkyStar 2“ plokštę ir įdiegus laisvai internete platinamą programą “ProgDVB“ (www.progdvb.com) šios problemos išsisklaido it dūmas. “ProgDVB“ koduotiems kanalams žiūrėti naudoja virtualius CAM modulius, kurie specialiais raktais atkoduoja iš palydovų transliuojamus duomenis (nereikia jokių dekoderių, transliuotojo kortelių ar prie palydovinio imtuvo jungiamų dešifratorių ir perprogramavimo priemonių). Kai kurios programos automatiškai suranda internete ir nuolat atnaujina kodavimo sistemų raktus. Tiesa, tai įmanoma nedidelei daliai paketų ir tik tol, kol galioja specialus visraktis "master key", kuris, savaime suprantama, taip pat kartais keičiamas. Jį galima įvesti rankiniu būdu, “ProgDVB“ programoje paleidus tam skirtą modulį (plugin), arba atnaujinti (pakeisti) atitinkamą programos failą, kurį galima nesunkiai susirasti su palydovine televizija susijusiose svetainėse. Skirtingi transliuotojai elgiasi labai įvairiai: kai kurie nekeičia raktų ir metus, kiti keičia kas keletą dienų ir dar nesilaikydami jokios sistemos, t. y. gali keisti periodiškai kas 3 dienas, paskui pakeisti per dieną dukart, o savaitę ar dvi - vėl nekeisti. Žinoma, nesnaudžia ir koduotų kanalų “medžiotojai“, kurių taikinyje šiuo metu vis dar yra keletas “nenulaužtų” kodavimo sistemų. Pasinaudojus jų darbo vaisiais šiuo metu galima žiūrėti populiariausius koduotus palydovinės TV kanalus už tai nemokant nė cento. Kadangi “ProgDVB“ programinė įranga yra nemokama, jos kūrėjai neturi vartotojams jokių teisinių pretenzijų, tačiau už savavališką koduotų kanalų atkodavimą ir peržiūrą transliuotojas gali pareikšti pretenzijas (aišku, tik jo licencijos sąlygose numatytoje teritorijoje). Kol Lietuva neįstojusi į Europos Sąjungą, kalbėti apie teisinę atsakomybę daugeliu atvejų - gana keblu. Dar vienas gana svarbus dalykas, kurį pavyko nustatyti testų metu, yra tiesiogiai susijęs su techninėmis AK charakteristikomis. Kadangi “SkyStar 2“ plokštė vaizdą dekoduoja programiniu būdu, koduotų kanalų nepatartina žiūrėti kompiuteriu, kuriame naudojamas mažesnio nei 1 GHz dažnio procesorius, o nekoduotų - mažesnio nei 450 MHz. Priešingu atveju galite susidurti su nuolatiniu vaizdo ir garso trūkčiojimu bei erzinančiu skaitmeninės “mozaikos“ efektu. Turint senesnį kompiuterį šio nesklandumo būtų galima išvengti įsigijus “SkyStar 1“ plokštę, kuri skaitmeninius informacijos srautus apdoroja aparatiniu lygmeniu, todėl reikalauja mažesnių procesoriaus resursų. Tačiau už ją tektų pakloti 985 litus - vos ne dvigubai daugiau nei kainuoja visa mūsų testuojama palydovinė įranga (įskaitant ir “SkyStar 2“plokštę).
Internetas “ant lėkštutės“
Šiandien interneto ryšys per palydovą pasiekiamas ir paprastiems vartotojams - įdiegus kompiuteryje nebrangią DVB plokštę (mūsų atveju – “SkyStar 2“), galima prisijungti prie spartaus vienpusio palydovinio ryšio ir už gana patrauklią kainą naudotis jo teikėjų siūlomomis paslaugomis: šiuo metu labai populiaria “Europe Online“ (EOL) sistema ir visiškai nemokamu alternatyvaus palydovinio interneto projektu “SatOnce“. Apie jų galimybes pakalbėsime vėliau, o dabar pamėginkime išsiaiškinti, kaip veikia vienpusis palydovinis internetas ir kokie pagrindiniai jo pranašumai.
Pirmiausia noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad norint prisijungti prie palydovinio interneto, reikia naudotis ir vietinio IPT ryšiu. Idėja labai paprasta: per modemą, vietinį tinklą ar DSL liniją užmezgus ryšį su internetu programinė įranga suderinama taip, kad visos užklausos keliautų ne per vietinio, o palydovinio ryšio paslaugų teikėjo (PRT) serverį. Tai reiškia, kad naršyklėje surinkus WWW svetainės adresą, kompiuteris per modemą į PRT serverį perduoda jos adresą ir vartotojo IP. Iš interneto parsiųstą minėtą svetainę serveris suskaido į skaitmeninius paketus, paženklintus užklausą siuntusio vartotojo IP (pavyzdžiui, 192.168.77.213) ir transliuoja juos per savo palydovą. Kompiuteris per palydovinę anteną nuolat klauso eterį ir gaudo iš jo atitinkamai paženklintus paketus. Pageidautas tinklapis pakraunamas beveik akimirksniu. Taip taupomas ne tik laikas, bet ir pinigai (nors dalį jų tenka išleisti vietinio interneto teikėjo paslaugoms apmokėti). Vis dėlto nereiktų pamiršti, kad ne visoms paslaugoms galima visapusiškai išnaudoti didelę vienpusio palydovinio interneto spartą (pavyzdžiui, kompiuteryje įdiegtos pašto programos veikimo sparta nepasikeis). Tai vienas iš vienpusio palydovinio interneto trūkumų, kaip ir būtinybė siųsti užklausas naudojant vietinio IPT ryšį.
“Europe Online“
Tai prieš keletą metų pradėjusi veikti palydovinio interneto sistema, kurios pagrindinis privalumas - patentuota išankstinio failų užsakymo ir tiesioginio jų “pristatymo“ paslauga “File Fetch“, leidžianti iš nuolat didėjančios EOL skaitmeninės bibliotekos nustatytu laiku 2 Mb/s sparta parsisiųsti filmus, žaidimus, muziką ir programinę įrangą į kompiuterį “off-line“ režimu (vietinis interneto ryšys reikalingas tik jungiantis prie EOL svetainės ir užsakant norimus duomenis).
Įsigijęs “Europe Online“ abonementą (metams jis kainuoja 144, trims mėnesiams - 45 eurus) vartotojas gali neribotai naudotis EOL skaitmenine biblioteka, “Mediatek“ internetine televizija, kuriai ryšys su internetu būtinas tik įsijungiant kanalą (paskui galima nuo jo atsijungti ir programas žiūrėti “off-line“ režimu), “E-lert“ pranešimų sistema, “off-line“ režimu įspėjančia apie gautą elektroninį paštą (pašto dėžutė automatiškai suteikiama kiekvienam EOL abonentui), taip pat atskirai apmokamų filmų nemokama parsisiuntimo galimybe (už jau atsiųsto filmo žiūrėjimą reikia sumokėti 2-6 eurus tik prieš pat peržiūrą, tad jeigu persigalvojate - mokėti už jį nereikės).
Paskutinis EOL akcentas - “SkyBooster“ paslauga - interneto ryšio spartą galinti padidinti iki 768 Kb/s, nes priimamų duomenų srautas į vartotojo kompiuterį nukreipiamas per palydovą. Naršant internetą gana greitame serveryje tai galima nesunkiai pajusti.
“SatOnce“
Kaip jau minėjau, tai visiškai nemokama alternatyvaus palydovinio interneto paslauga, kurios tikslas - išpopuliarinti iš palydovų transliuojamos informacijos naudojimą kasdieniame gyvenime. “SatOnce“ variklis - nedidelė laisvai internete platinama “Casablanca“ programa, kurią įdiegus kompiuteryje, turinčiame “SkyStar 2“ plokštę (ar bet kurį kitą DVB duomenų imtuvą), ir pagrindinės “TechniSat DVB“ programos (įdiegtos su plokštės tvarkyklėmis) nustatymų meniu parinkus reikiamą siųstuvą iš karto galima naudotis atvirai transliuojamais ir niekada neišsenkančiais “SatOnce“ informacijos šaltiniais (tam nereikalingas vietinis interneto ryšys). Štai kaip viskas veikia: “Astra” palydovai nuolat "sugeria" eterį su populiariausiomis interneto svetainėmis ir naujienų grupėmis. Jūs, kaip privatus klientas, savo kompiuteryje turintis “Casablanca” programos kopiją, iš šio nuolatinio duomenų srauto pasirenkate tinklapius, labiausiai atitinkančius jūsų skonį. Tik vadinamojo “balsavimo“ (lemiančio transliuojamų tinklapių sąrašą) metu kelioms sekundėms vartotojui teks prisijungti prie vietinio interneto. Kasdien 1 Mb/s sparta į eterį patenka apie 10 GB informacijos, tačiau palydove esantis 38 Mb/s siųstuvas per dieną pajėgus perduoti apie 420 GB.
Nors “SatOnce“ savo transliacijas pradėjo tik praėjusių metų kovą, jau dabar galima teigti, kad tai labai perspektyvus projektas, leidžiantis patogiai valdyti ne tik vartotoją pasiekiančios informacijos turinį, bet ir jos kiekį, kuris tiesiogiai priklauso nuo programos nustatymų meniu savarankiškai pasirenkamo saugyklos dydžio. Testų metu diske esančią 500 MB talpos “Casablanca“ saugyklą, pritaikius prioritetų sistemą, mėgstamomis interneto svetainėmis pavyko užpildyti per keliasdešimt minučių. Vėliau procesas paspartėja, nes programa “gaudo“ tik išsaugotų tinklapių atnaujinimus. Jeigu vartotojas “nefiltruoja” į kietąjį diską siunčiamų duomenų, net ir 1000 MB talpos saugykla gali būti užpildyta per keletą minučių.
Palydovinę įrangą ir “SkyStar 2“ plokštę testams pateikė UAB “Erksa“, www.erksa.lt
“Naujoji komunikacija”, Nr. 11
