Britų rašytojas Samuelis Butleris teigė, kad sakyti tiesą sugeba kiekvienas kvailys, o gerai meluoti reikia ir proto. Pietų Kalifornijos universiteto doktorantė Yaling Yang tvirtina, kad melagių smegenys yra kitokios – jų galvos smegenų kaktos skiltyje yra mažiau pilkosios medžiagos ir daugiau baltosios.
Tokių žmonių smegenyse daugiau ryšių tarp nervų ląstelių, todėl jie geriau meluoja, o mažiau pilkosios medžiagos, siejamos su impulsyvumu ir slopinimu, reiškia, kad patologiniai melagiai negali įveikti savo noro meluoti, rašoma žurnale „British Journal of Psychiatry“.
Tyrėjai apklausė 108 savanorius asmenis iš penkių laikino įdarbinimo įstaigų Los Andžele. Psichologiniais testais ir pokalbiais jie nustatė dvylika nuolat meluojančių žmonių – vienuolika vyrų ir vieną moterį. Pasirinktos dvi kontrolinės grupės: normalių asmenų ir žmonių, turinčių asmenybės sutrikimų, bet nelinkusių meluoti. Tiriant eksperimento dalyvių smegenis paaiškėjo, kad melagių kaktos skiltyje vidutiniškai septintadaliu mažiau pilkosios medžiagos ir penktadaliu daugiau baltosios, – teigia vienas tyrimo autorių dr. Adrianas Rainas. Melavimas reikalauja nemažai pastangų: melagiui reikia gerai perprasti pašnekovo mintis, valdyti jo reakciją, kontroliuoti savo emocijas ir neišsiduoti, labai svarbu nesinervinti arba bent jau to neparodyti aplinkiniams.
Mažiau pilkosios medžiagos smegenų kaktos skiltyje ir daugiau baltosios reiškia, kad esama daugiau ryšių tarp nervų ląstelių. Tokią teoriją patvirtina ir kiti faktai. Maži vaikai meluoja rečiau už suaugusius – vaikų smegenų kaktos skiltyje mažiau baltosios medžiagos nei suaugusiųjų. Sunku meluoti ir patologiškai uždariems žmonėms, kuriems būdingas autizmo sindromas. Jų smegenų kaktos skiltyje baltosios ir pilkosios medžiagos santykis atvirkščias, palyginti su sveikų asmenų: taigi autistai turi daugiau pilkosios medžiagos ir mažiau baltosios.
Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad moralinius sprendimus galime sieti su smegenų kaktos srityje vykstančiais procesais. Mokslininkai mano, kad melagiai, turintys 14 proc. mažiau pilkosios medžiagos, nejaučia sąžinės priekaištų ir menkiau paiso moralės normų. Todėl jie meluoja dažniau, sklandžiau ir įtikinamiau, dažnai patys sau prieštaraudami ir sudarydami įspūdį, kad meluoti jiems malonu.
Šiuo metu skelbiami tyrėjų duomenys veikiau yra tik prielaidos, kurias reikia patikrinti kitais darbais. Jei teorija pasitvirtins, teks kritiškiau įvertinti ir dabartinį melo detektorių, juokauja psichologai. Dabar, ar žmogus meluoja, nustatoma stebint jo širdies ritmą, kvėpavimo dažnį, kraujospūdį ir prakaitavimą. Patologiškiems melagiams toks testas nekelia jokių rūpesčių.
Pagal užsienio spaudą parengė Gintaras Aleknonis
www.lrt.lt