Vangiai vykdoma sveikatos reforma kelia nerimą. Didėja mirtingumas, mažėja gyvenimo trukmė. Pagrindinės mirtingumo priežastys – širdies ir kraujagyslių ligos, nelaimingi atsitikimai ir traumos bei onkologiniai susirgimai dažnesni nei kitose Europos šalyse, o savižudybių skaičius – didžiausias Europoje.
Šeimos gydytojo instituciją, ypač kaime diskredituoja menka infrastruktūra, žemi paslaugų įkainiai. Gydytojų ir slaugytojų per didelis krūvis, be to, daug laiko atima popierių tvarkymas, o programos ar teisės aktai, kuriuos tenka įgyvendinti pirminės grandies medikams, neišbaigti, nesuprantami.
Stiprinti šeimos gydytojo instituciją
Visi suvokiame, kad jei norime turėti sveikesnę visuomenę, būtina gerai organizuota pirminė sveikatos priežiūra. Todėl ir turime kuo skubiau tai daryti. Šeimos gydytojo institucijai, ypač kaime, kur dažniausiai dirba vienas gydytojas labai trūksta metodinės pagalbos, taigi steigėjas, savivaldybės ar apskrities gydytojas turėtų ne tik padėti, bet ir prisiimti daugiau atsakomybės.
Labai svarbu ambulatorinių diagnostikos centrų kūrimas, tai būtų didžiulė parama gydytojui, o svarbiausia neabejotina nauda pacientui.
Džiaugiuosi, kad Darbo partija savo programoje numato tai skatinti. Dar vienas svarbus uždavinys – plėsti šeimos gydytojų kompetencijos ribas, suteikiant galimybę skirti ir vertinti ne tik daugiau laboratorinių, bet ir funkcinių tyrimų. Tai neabejotinai padėtų ir sprendžiant kitą labai svarbią problemą – eilių pas gydytoją mažinimą. Gerai organizuota pirminė sveikatos priežiūra neatsiejama nuo aiškaus suprantamo gyventojų informavimo apie teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Šiuo klausimu reikia padirbėti visai nedaug. Gydytojai neturėtų užsisklęsti siaurame savo darbų rate, o steigėjas turėtų sudaryti sąlygas gydytojams daugiau bendrauti tarpusavyje, skleisti ir organizuoti geros praktikos pavyzdžius.
Pavyzdžiui, Kauno Šilainių poliklinikoje įkurta vizitų į namus tarnyba, kurios sudėtyje – gydytojas, slaugytojai, socialinis darbuotojas. Gydytojams ir slaugytojams, dirbantiems poliklinikoje, nebereikia vykti į iškvietimus, todėl pailgėjo darbo laikas poliklinikoje. Sukurta vieninga iškvietimų sistema, sureguliuotas gydytojų darbo krūvis, gydytojų ir slaugytojų darbo grafikas patobulintas taip, kad gerėtų paslaugų prieinamumas. Rezultatais patenkinti ir medikai, ir jų pacientai.
Atkurti kaimo medicininius punktus
Norint sustiprinti šeimos gydytojo instituciją kaime, reikia atkurti kaimo medicinos punktus (anksčiau vadintus felčerio –akušerės punktais).
Kaimo medicinos punktas turėtų teikti paslaugas 300 – 700 gyventojų, o mažesnių kaimų gyventojus lankytų šeimos gydytojo sudaryta tarnyba (pvz., bendruomenės slaugytoja ir socialinis darbuotojas), kuri teiktų ambulatorinės slaugos paslaugas, platintų ir aiškintų informaciją, mokytų ligų prevencijos, stebėtų gyventojų, dispanserizuotų dėl lėtinių susirgimų, sveikatą, konsultuotų, atliktų medicinines procedūras ir kt. Tam tikslui privalu surasti ir įrengti higienos normas atitinkančias patalpas. Tai būtų reali pagalba kaimo gyventojams ir ambulatorijoje dirbančiam šeimos gydytojui.
Plėtoti slaugos paslaugas
Statistika rodo, kad Lietuvos visuomenė sensta, daugėja ligotų žmonių, o padidėjusių autoavarijų pasekmės šį sąrašą papildo jaunais žmonėmis ir net vaikais. Dėl įvairių socialinių priežasčių namuose nėra galimybių slaugyti ar nesugebama teikti kvalifikuotos pagalbos. Bendruomenės, šeimos slaugos paslaugos netenkina realių poreikių, todėl būtina plėsti bendruomenės slaugą, bendruomenių slaugos namų kūrimą.
Vokietijoje, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, penkioms seniūnijoms steigiami 30 – 100 vietų slaugos namai. Būtina diferencijuoti slaugos paslaugų įkainius, numatant didesnį mokestį už sunkių ligonių priežiūrą. Skatinti šių paslaugų savanorišką rėmimą ir bendradarbiauti su socialiniu sektoriumi. Reiktų plėtoti slaugos paslaugas ir namuose. Šiems klausimams spręsti būtina ne tik įstatyminė bazė, kuri tenkintų realius visuomenės poreikius, bet ir aiškus, visiems suprantamas jų įgyvendinimo mechanizmas.
Užtikrinti reabilitacinį gydymą
Reabilitacija mūsų šalyje vykdoma etapais. Įstatymas numato ligų sąrašą, kuriomis susirgęs žmogus turėtų vykti reabilitaciniam, o vaikai dar ir sveikatą grąžinančiam gydymui. Lengvesniems ligoniams po persirgtos ligos ar patirtos traumos gydytojas gali paskirti ambulatorinę reabilitaciją, kuri savo veiksmingumu nenusileidžia stacionariai. Minėtos paslaugos netenkina realių visuomenės poreikių ir neužtikrina sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vientisumo, darbingumo grąžinimo ir gyvenimo kokybės gerinimo. Čia matau du svarbiausius uždavinius.
Pirma. Per sudėtingas šių paslaugų teikimo mechanizmas. Jį reikia supaprastinti, išplėsti šeimos gydytojo kompetenciją ir deleguoti (ar patikėti) kai kurias reabilitologo funkcijas. Juk pediatro, chirurgo, ginekologo patikėjome, tuomet šeimos gydytojai, ypač kaime, galėtų įsigyti atitinkamą fizioterapinę įrangą, inhaliatorius, įdarbinti masažo specialistus. Nebereiktų vien dėl reabilitologo konsultacijos sergančiam kaimo žmogui vykti už kelių dešimčių kilometrų, laukti eilėse, gaišti visą dieną arba dar blogiau – kasdien važinėti į procedūras. Būtina pasiekti, kad reabilitacinis gydymas kaip vienas iš ligų gydymo algoritmo punktų būtu privalomas, t.y. nepriklausytų nuo gydytojo nuomonės atsižvelgiant į ligonio amžių, socialinę padėtį ar kt.
Taip būtų užtikrinamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vientisumas, siekiant ne tik atstatyti darbingumą, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Antra. Būtina plėsti ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, plečiant šeimos gydytojo kompetenciją, bei steigiant antrinio lygio ambulatorinės reabilitacijos skyrius ligoninėse.
Audronė KASPERAVIČIENĖ,
Koalicijos „Darbo partija + jaunimas“ kandidatė į Seimo narius.
