Praėjusį sekmadienį (03.07) Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodomas L. A. Minkaus “Don Kichotas”. Šis baletas kupinas gyvenimo džiaugsmo, jaunystės žavesio, bet po nerūpestingumo ir komiškų nuotykių skraiste slepiasi sudėtingos partijos, kurių įveikimas byloja apie baleto šokėjų meninę, techninę, artistinę brandą.
Pagrindines partijas - Kitri ir Bazilį - vėl šoko japonų solistai: Miki Hamanaka ir Takasi Aoki. Šie smulkaus sudėjimo šokėjai labai tinka vienas kitam. Miki Hamanaka nuo pirmojo veiksmo scenų žavėjo nepriekaištinga technika ir santūria, tinkama vaidyba.
Solistės šokio braižas elegantiškas: pirmojo veiksmo šokis su tambūrinu buvo sklandus, gerai apgalvotos, išdailintas iki smulkiausių detalių, iki žvilgsnių, kurie su muzikos ritmu kinta: akys tai nuleistos, tai vėl su stipriąja takto dalimi ugningai žvelgia į publiką. Tambūrino valdymas taip pat meistriškas: visiškoje tyloje solistė apibėga sceną lengvai, riešu purtydama tambūriną, kuris skleidžia būsimo šokio nuotaiką, nors dar muzika net nepradėjo groti; publika net nekvėpuoja.
Takasi Aoki buvo lengvas, greitas ir nepaliko laiko mąstyti, kokio sudėtingumo judesius, šuolius ir sukinius matome scenoje. Techninė švara, su paskutiniu orkestro akordu pasukta plaštaka leido gėrėtis puikiu jo šokiu. Solisto veide - giedra šypsena, kuri akies mirksniu persikėlė į žiūrovų salę. Plojimų audrą ir šūksnius pelnė sukiniai ir nepaprasto aukščio šuoliai. Už manęs sėdėjusios Baleto mokyklos mokinės tyliai, bet girdimai skaičiavo įspūdingą apsisukimų skaičių: “Keturi, penki, šeši…”
Sapno scenoje Driadžių valdovę šokusi Olga Konošenko pradėjo kiek sunkokai, nors visas jos šokis buvo tikslus. Vėliau pristabdytais atitiudais ir žetė ji paliko gerą įspūdį.
Labai patiko Amūras - Inga Cibulskytė. Nerūpestingai, lengvai ir muzikaliai sušokta partija. Ši jauna, sparčiai tobulėjanti šokėja, manau, jau galėtų šokti sudėtingesnes šio baleto partijas. Puikiai viena kitą papildė Kitri draugės - Rūta Kudžmaitė ir Kristina Kanišauskaitė.
Gatvės šokėją Mersedes sušokusi Rasa Taučiūtė sulaukė pelnytai audringos publikos reakcijos. Jos sukurtas vaidmuo žavi ispanišku temperamentu, įsiklausymu į menkiausius muzikinius niuansus. Šokėja graži, tvirta, kartais lyriška, klastinga, užburianti - tokia ir turi būti Mersedes.
Jos partneris R. Maskaliūnas - Espada gana tiksliai atliko šio vaidmens iškeltas technines užduotis, nors jam ir trūko išraiškos, temperamento, kuriuo degė R. Taučiūtės Gatvės šokėja.
Kaip visada nuostabus manieromis, žvilgsniais, gestais ir nepakartojama eisena buvo Valerijaus Fadejevo Gamašas, kuris net būdamas veiksmo nuošaly, stebėdamas šokėjų variacijas, savo gestais komentavo jų pasirodymus. Tiesa, Tavernos scenoje jis gerokai pavėlavo ateiti, sukeldamas nežymų visų šokėjų susijaudinimą, tačiau paskutinę sekundę spėjo nugriūti Kitrei po kojų.
Žiūrovai taip pat pasižymėjo temperamentinga nuotaika: išbėgus Maestro Jonui Aleksai, žiūrovai atsistojo ir sukėlė ovacijas.
